Sudužo. Lyg stiklinė pieno, palikta be priežiūros ant stalo. Tik vietoj pieno išbėgo jausmai, mintys, prisiminimai raudono kraujo pavidalu. Laikrodis vis tiksėjo tik tak tik tak, primindamas širdies dūžius, kasdien vis garsiau ir garsiau. Ir aš jaučiau, kaip kasdien artėja toji akimirka, kuomet pusė manęs mirs ant mano rankų. Tiesiog žus, supus, išgaruos. Kaip smėlis išbyrės pro pirštus. Rankos nevaldomai dreba iš susijaudinimo, iš pastangų, susirūpinimo. Nes negera kažko netekti, kuomet esi tiek daug įdėjęs į ateity. Myli. Nemyli. Nori. Nenori. Tik. Tak. TIK. TAK. Ir nebežinai, kur bėgti, kam rėkti ir kaip verkti. Susirenki duženas, susidedi į delną ir iš paskutiniųjų bandai kažką lipdyti, kažką sakyti, bet niekas negirdi. Kančia. Ar ji lieka ilgam širdies vietoje? Ar ilgai pjausto protą, mintis, patį tave?

Pamiršti? Cha cha cha. Kaip du pirštus susigrūsti sau į ausį. Neįmanoma. Tiksliau, labai daug darbo, skausmo, pastangų, laiko sąnaudų. Ir niekuomet nežinai, ar tai pavyks, ar sulauksi reikiamo rezultato. Loterija, didžiausia rizika. Kažin ar gerklėje dar ilgai stovės tas gumulas jausmų? Argi galima pamiršti tai, ką myli??

Neklysti. Visi aiškina, kad tai - mano klaida ir tik dabartinė situacija yra mano išsigelbėjimas nuo pražūties. Tačiau mąstau sau tyliai tamsoje, argi galima išsivadavimu laikyti vienatvę, kuomet esi visiškai viena ir kaip beprotei naiviai tikėtis princo? Šiuo metu už vienatvę yra geresnė klaida. Klystame kiekvienas, tačiau tuo metu būname laimingi, patenkiname savo norus, troškimus. Juk nėra naudos gyventi teisingai, tačiau vienai. Kas rytą pasižiūriu į savo pagyrimo raštus, laimėtus medalius, paliečiu pergale pertvinkusius krepinio marškinėlius ir tyliai sau pasakau " pasauli, aš juk viena.". Todėl mano skruostais rieda ašaros. Abejonės, atleisti ar išeiti, mylėti ar būti vienai, gyventi ar egzistuoti.

Atlaidumas, supratingumas, gera širdis, optimizmas, naivumas - keli dalykai, kurių norėčiau atsisakyti. Be jų, būtų žymiai lengviau gyventi. Parazituoti visuomenėje. Gyventi tik dėl savęs. Būti pilkos masės dalimi. Nebūtų kada pavargti nuo kitoniškumo, tiesiog egzistuočiau, vegetuočiau. Paprasčiau. Bet nežmogiška..