Šiąnakt ir vėl sapnavau vestuves. Na taip, savo. Tik šios buvo kiek kitokios. Nemačiau savęs, vilkinčios balta suknele, nemačiau ir jaunikio, pasipuošusio prabangiausiu juodu kostiumu. Mačiau tik procesą, kuris vyksta prieš vestuves. Svarbiausioji to dalis - susipažinimas su jaunikio giminėmis. Prieš pažintį su jo broliu jaučiausi užtikrinta dėl vedybų, bet kai tik sužinojau jo vardą - ištirpau... Pasaulis prašviesėjo. Sapnas buvo toks tikroviškas, toks realus, kad, atrodo, viskas vyksta dabar ir čia, tik kitoje dimensijoje, kitoje laiko juostoje. Dar dabar jaučiu tą jausmą, kuomet plėšausi į dvi dalis: baigti tai, kas buvo pradėta ar pulti į glėbį tam, kurį myliu. Ir aš pabėgau, vedina meilės. Girdit? PABĖGAU! Ir kuomet mane prižadino, jaučiau tą stiprų meilės ir pareigos jausmą, tą abejojimą. Tai buvo taip tikra, kad dar dabar tikiu, jog kažką taip stipriai myliu. Beprotiškai. Nesinori tikėti, jog tai tebuvo sapnas, pasąmonės vaizdinys, leidęs man įsivaizduoti tai, kas neįmanoma.

Keista, bet norėčiau, kad tai išsipildytų. Ne dėl to, kad galėčiau pasiplėšyti tarp vyrų, o dėl jausmo, stipresnio nei požiūris, nuomonės, stereotipai. Po velnių, juk tai buvo meilė! Atrodo, toks paprastas dalykas, o jau pamiršau, kaip tai atrodo. Tas sapnas galėtų tęstis kelias naktis iš eilės, kad patirčiau tą patį. Stipru.


Šiandien - gastrolių diena! Taip nusprendėme su Gintare. Ir įgyvendinom. Nusipirkom nuodėmių atleidimo bilietus, aplankėm vieną iš mamų, o likusią dieną tiesiog buvome kartu. Niekuo neapsimetinėdamos, nieko ypatingo neveikdamos. Plepėjome ir tiek. Džiaugėmės saulute, vėsesniu vėjeliu ir keturiais stebuklėliais, pasiryžusiais suėsti visus, turinčius kojas.