Antrasis nuopolis

Lėtai ir tyliai judu į priekį. Taip lėtai žengiu žingsnius, kad niekas nepastebėtų. Klystu, parklupusi pabučiuoju žemę, ir vėl keliuosi, dainuodama revoliucinio pobūdžio dainas. Po truputį alkoholis tampa mano broliu, nors ir mažai jo vartoju. Jo cheminis veikimas organizme galėtų būti sulyginamas su aukščiausio lygio masažu sielai, kuris padeda pamiršti šalia esančias problemas. Paskandina Tavo skausmą, bent trumpam užgydo širdies žaizdas. Draugų kompanija šį atpalaiduojantį efektą padvigubina savo supratingumu, patarimais, tvirta ranka, padėta ant peties. Bėda tik ta, kad mažai beliko tų, kurie myli Tave tokią, kokia esi. Suprantu, sunku mylėti žmogų, kuris yra užsispyręs, savo tiesų besilaikantis bjaurybė. Sunku ir suprasti, kaip galima draugę iškeisti į galbūt meilę. Dėl to savęs nekenčiu...

Po truputį, lėtai ir tyliai viskas darosi vienodai. Bliamba, kaip gaila tų devynių jaunystės mėnesių!!! Nėra laisvės, mano gyvenimo, draugų, vakarėlių, tik jis ir jo milžiniškas.... EGO. Padariau daugiau, nei galėjau - įtikinau žmones, kad viskas yra įmanoma, kad meilė gali būti akla, iki tam tikros ribos. Juk prašiau tik vieno dalyko - ištikimybės. Nejaugi taip sunku????????

Tuštuma.

Nepaprastai graži žiema. Kieme medžius puošia balti sniego drabužiai, slepiantys visas žaizdas, visas nuodėmes. Tyla užglaisto visus nesutarimus, grožis paslepia pykčius, negandas. Bet... Kažkam tai paskutinė diena. Kažkas daugiau niekada nepamatys tyliai krentančių snaigių, kurios šoka lėtą valsą. Kažkas nebematys iš po žemės lendančių gėlių stiebelių, primenančių, kad po pabaigos visada yra pradžia, kad viskas atgimsta. Kažkas daugiau niekada nebepatirs pirmosios saulės šiltų prisilietimų bei paliktų pėdsakų, kuriuos mes, paprasti mirtingieji, vadiname įdegiu. Kažkas, kas vedė mus į priekį, pasiekti Saulės olimpą, daugiau niekada garsiai nesakys, jog reikia nusispjauti ant nesėkmių ir, iškėlus galvą, žygiuoti toliau. Nežinia kodėl stiprūs žmonės slepiasi po žeme. Galbūt pavargo visus stumti pirmyn? Juk ir seniau, kai dar vyko karai, kareiviai slėpėsi žemėje iškastose bunkeriuose nuo priešo kulkų. O ir pats Hitleris leido savo paskutines valandas požeminėje slėptuvėje. Ir kareivius juosė juosta, kuri buvo skirta ginklams, šoviniams ir granatoms užsikišti. Tik dabar, prabėgus daugybei metų, stiprūs žmonės taip pat juosiasi, tiktais juostą keičia virvė. Ir juosiama ji ne ant pilvo, o kaklo. Bet kodėl? Nejaugi taip sunku apsidairyti??

Sunku susitaikyti su tuo, kad vaikystės prisiminimai po truputį vis smarkiau tampa istorija. Dar dabar prisimenu Jos balsą savo galvoje, kartojantį, jog turiu siekti to, ko noriu gyvenime. Ir studijuoti turi teisę, o ne kur papuoliau. Na ir gerai, studijuosiu, bet kam tai berūpės, jei Jūsų nebėra?? Juk Jūsų pažadai ir liko neįgyvendinti, nors beliko laukti neilgai... Dėl to lieju savo ašaras ir žodžius, kurių negaliu balsu išsakyti.


Atrodo, žmonių aplink tiek daug, šaukiu visu balsu, bet niekas negirdi.

Ramuma

Tylu. Girdisi tik lietaus lašai, atsitrenkiantys į skardinę palangę. Lietus taip ramina, kartu nuplaudamas visas nuodėmes, klaidas.. Tylu. Jokio garso nėra ir mano širdyje. Net plakimas vos vos girdimas treniruoto FTB agento ausims. O juk jie viską girdi! Prisiglaudžiau prie pliušinio baltojo lokio Kasparo, bet ir šis pareiškė, jog kažkas negerai. Per tylu. Kaip sakoma "Tyla prieš audrą". Man tyla, o jam audra. Jaučiu, kaip žengiu link išsilaisvinimo, kuris sugrąžins mane į senas vėžes. Juk visgi tiek daug praradau! Po velnių, per jį praradau pačias pačiausias drauges. Reikia susigrąžinti...

Jaučiuosi beviltiška. O už lango taip ramu.. Kartais norėčiau būti katinu, kuris vaikšto, kur panorėjęs. Kuris turi švelnų kailiuką, mylinčius šeimininkus ir, svarbiausia, laisvę. Ramūs katinai. O aš?

Aš gyvatė, ir niekada nevirsiu kregždute.

Naktis, kaip ir visos, tik kai laikrodžiai muša vidurnaktį, už lango nušvinta spalvotos "saulės", neduodančios ramybės šuniui Guči. Atrodo, nauja pradžia turėtų būti nepriekaištingai švari ir linksma, tačiau taip nebuvo. Sunku išlaikyti idealumą, kai turi glausti galvą prie snobo krūtinės, kuris nenori kartu skaičiuoti žvaigždžių ar vidurvasary gulėti pievoje iki užmigimo. Kasdien vis mokausi gyvenimo, stebėdama pasaulį, jį, visus. Ir vis po truputį smarkiau pamilstu gyvūnus, vaikus, kurie moka mylėti, o ne geisti. Kaip sakoma, tyra vaiko širdis. Kažin, kada ta širdis tampa sutepta? Kada vaikas pereina į suaugusiųjų pasaulį, taip atiduodamas tai, kas yra svarbiausia? Jei sužinočiau, praneščiau visam pasauliui, kad nedarytų tos neišvengiamos klaidos.

Toks jausmas lyg kas būtų pakirpęs mano sparnus. Todėl pradėjau šliaužioti purvina nuodėminga žeme. Todėl jaučiuosi kaip ką tik išprievartauta mergina, kurią savo šaltomis, šiurkščiomis ir šlykščiomis rankomis lietė nepažįstamas "dėdė", kurį geriau vertėtų vadinti gėlavandene siurbele. Atrodo, aplink tiek daug žmonių, bet niekas neklauso, kaip šauki, jog mašinine dilde ir gyvatvorės žirklėmis tau kerpa baltus sparnus. Nes KAM ĮDOMU?? Gali būti geras iki begalybės, bet tai supras tik vienas Visagalis, stebintis iš kažkurio kampo mus ir besijuokiantis iš lyg maras besiplėčiančio žiaurumo. Nepykit, nesutinku būti tokia, kaip visi. Nepykit, bet nesitaikysiu prie sistemos. Nepykit, idealūs žmonės, bet gyvenu TIK KARTĄ.

Trokštu rasti tą, su kuriuo dienų dienas galėčiau klausyti, kaip auga žolė. O Tu? Ar girdi, kaip auga žolė laukuose ir žydi gėlės?