Naktis, kaip ir visos, tik kai laikrodžiai muša vidurnaktį, už lango nušvinta spalvotos "saulės", neduodančios ramybės šuniui Guči. Atrodo, nauja pradžia turėtų būti nepriekaištingai švari ir linksma, tačiau taip nebuvo. Sunku išlaikyti idealumą, kai turi glausti galvą prie snobo krūtinės, kuris nenori kartu skaičiuoti žvaigždžių ar vidurvasary gulėti pievoje iki užmigimo. Kasdien vis mokausi gyvenimo, stebėdama pasaulį, jį, visus. Ir vis po truputį smarkiau pamilstu gyvūnus, vaikus, kurie moka mylėti, o ne geisti. Kaip sakoma, tyra vaiko širdis. Kažin, kada ta širdis tampa sutepta? Kada vaikas pereina į suaugusiųjų pasaulį, taip atiduodamas tai, kas yra svarbiausia? Jei sužinočiau, praneščiau visam pasauliui, kad nedarytų tos neišvengiamos klaidos.
Toks jausmas lyg kas būtų pakirpęs mano sparnus. Todėl pradėjau šliaužioti purvina nuodėminga žeme. Todėl jaučiuosi kaip ką tik išprievartauta mergina, kurią savo šaltomis, šiurkščiomis ir šlykščiomis rankomis lietė nepažįstamas "dėdė", kurį geriau vertėtų vadinti gėlavandene siurbele. Atrodo, aplink tiek daug žmonių, bet niekas neklauso, kaip šauki, jog mašinine dilde ir gyvatvorės žirklėmis tau kerpa baltus sparnus. Nes KAM ĮDOMU?? Gali būti geras iki begalybės, bet tai supras tik vienas Visagalis, stebintis iš kažkurio kampo mus ir besijuokiantis iš lyg maras besiplėčiančio žiaurumo. Nepykit, nesutinku būti tokia, kaip visi. Nepykit, bet nesitaikysiu prie sistemos. Nepykit, idealūs žmonės, bet gyvenu TIK KARTĄ.
Trokštu rasti tą, su kuriuo dienų dienas galėčiau klausyti, kaip auga žolė. O Tu? Ar girdi, kaip auga žolė laukuose ir žydi gėlės?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą