Nepaprastai graži žiema. Kieme medžius puošia balti sniego drabužiai, slepiantys visas žaizdas, visas nuodėmes. Tyla užglaisto visus nesutarimus, grožis paslepia pykčius, negandas. Bet... Kažkam tai paskutinė diena. Kažkas daugiau niekada nepamatys tyliai krentančių snaigių, kurios šoka lėtą valsą. Kažkas nebematys iš po žemės lendančių gėlių stiebelių, primenančių, kad po pabaigos visada yra pradžia, kad viskas atgimsta. Kažkas daugiau niekada nebepatirs pirmosios saulės šiltų prisilietimų bei paliktų pėdsakų, kuriuos mes, paprasti mirtingieji, vadiname įdegiu. Kažkas, kas vedė mus į priekį, pasiekti Saulės olimpą, daugiau niekada garsiai nesakys, jog reikia nusispjauti ant nesėkmių ir, iškėlus galvą, žygiuoti toliau. Nežinia kodėl stiprūs žmonės slepiasi po žeme. Galbūt pavargo visus stumti pirmyn? Juk ir seniau, kai dar vyko karai, kareiviai slėpėsi žemėje iškastose bunkeriuose nuo priešo kulkų. O ir pats Hitleris leido savo paskutines valandas požeminėje slėptuvėje. Ir kareivius juosė juosta, kuri buvo skirta ginklams, šoviniams ir granatoms užsikišti. Tik dabar, prabėgus daugybei metų, stiprūs žmonės taip pat juosiasi, tiktais juostą keičia virvė. Ir juosiama ji ne ant pilvo, o kaklo. Bet kodėl? Nejaugi taip sunku apsidairyti??
Sunku susitaikyti su tuo, kad vaikystės prisiminimai po truputį vis smarkiau tampa istorija. Dar dabar prisimenu Jos balsą savo galvoje, kartojantį, jog turiu siekti to, ko noriu gyvenime. Ir studijuoti turi teisę, o ne kur papuoliau. Na ir gerai, studijuosiu, bet kam tai berūpės, jei Jūsų nebėra?? Juk Jūsų pažadai ir liko neįgyvendinti, nors beliko laukti neilgai... Dėl to lieju savo ašaras ir žodžius, kurių negaliu balsu išsakyti.
Atrodo, žmonių aplink tiek daug, šaukiu visu balsu, bet niekas negirdi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą