Lėtai ir tyliai judu į priekį. Taip lėtai žengiu žingsnius, kad niekas nepastebėtų. Klystu, parklupusi pabučiuoju žemę, ir vėl keliuosi, dainuodama revoliucinio pobūdžio dainas. Po truputį alkoholis tampa mano broliu, nors ir mažai jo vartoju. Jo cheminis veikimas organizme galėtų būti sulyginamas su aukščiausio lygio masažu sielai, kuris padeda pamiršti šalia esančias problemas. Paskandina Tavo skausmą, bent trumpam užgydo širdies žaizdas. Draugų kompanija šį atpalaiduojantį efektą padvigubina savo supratingumu, patarimais, tvirta ranka, padėta ant peties. Bėda tik ta, kad mažai beliko tų, kurie myli Tave tokią, kokia esi. Suprantu, sunku mylėti žmogų, kuris yra užsispyręs, savo tiesų besilaikantis bjaurybė. Sunku ir suprasti, kaip galima draugę iškeisti į galbūt meilę. Dėl to savęs nekenčiu...
Po truputį, lėtai ir tyliai viskas darosi vienodai. Bliamba, kaip gaila tų devynių jaunystės mėnesių!!! Nėra laisvės, mano gyvenimo, draugų, vakarėlių, tik jis ir jo milžiniškas.... EGO. Padariau daugiau, nei galėjau - įtikinau žmones, kad viskas yra įmanoma, kad meilė gali būti akla, iki tam tikros ribos. Juk prašiau tik vieno dalyko - ištikimybės. Nejaugi taip sunku????????
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą