Pasigavau naują ŠoKoLaDiNiŲ zUiKuČiŲ maniją :D Jų daugiau suvalgau nei kokio kito maisto,nes manęs neberia,nesu alergiška ar šiaip nerandu smulkių metalo atraižėlių kiškučiams. Kad ir bertų nuo jų-vis tiek nesustodama kapočiau iki kol apsaltų širdis. Sakysi,kad tai kvaila? Pirmyn. Tik pirma paragauk nors vieną. Tuomet,tikriausiai,taip pat nesustosi naikinti tuos mielus skanumėlius.

Vakar žaidėm pool'ą. Žinoma,smagu ištrūkti iš kasdienybės,nes visgi padariau tikriausiai didžiausia šių metų klaidą,kurios jau dabar gailiuosi. Tai kuriam laikui padėjo užsimiršti,tik trumpam. Nepasakosiu,kas ten vyko,nes tai kvaila. Totali eilinė kvailystė. Nors n* nereikia siuntinėt draugų. Kad ir kokie jie būtų...

Po šiandieninės duoklės Panevėžio turgui supratau,kad patinku mažiems vaikams. Jau seniai pastebėjau,kad mažieji piliečiai nenuleidžia akių nuo mano,kol nesiryžtu pakalbinti vaikučių. Ironiška,bet nelabai mėgstu mažius,ypač berniukus. Tikriausiai dėl to kaltas likimas,paskyręs mane vyriausia iš giminės vaikų. Puiku! Nors ne... (G,manęs dar nešaukia gimdyt) savų vaikų noriu :) Labai miela vaikštinėti su pyplium mažais,raudonais batukais ir lietpalčiu rudenį. Žavu. O gal aš išprotėjau??

Dar mano protas pagaliau pripažino priežastį,dėl kurios nesu laiminga. Mano širdį sudaužė darkart. Anksčiau,taip nutikus,iškart susirasdavau sekančią auką,kuri užpildydavo tą laikiną tuštumą. O dabar... Du metai be nieko. tipo laikausi celibato. Ir gerai,reikia įrodyti sau,kad galiu ir neturėti jausmų ar šiaip kažkam palaikyti kompaniją. Ateis laikas ir bus tų bernų :DD

Dabar,kai matau tave su kita,man suspaudžia širdį.. Pasijaučiu,lyg Tau būčiau buvusi reikalinga tik dėl... pats žinai. Kūnu pereina šiurpas,kai prisimenu Tavo putlias lūpas ir kvailai vaikišką šypseną. Juk tyčia tai padarei. Tyčia pabučiavai tada,kai negalėjau pasipriešinti,nes žinojai,kad nesutiksiu. O Tu pasikeitei... Patapai tuo,ko nekentei. Ar pameni,branginau tavo jausmus,tačiau dabar tavo meilė tėra didžiulė banalybė. Gali nesiginti,žinau,kad dabar visoms sakai tai,ką anksčiau pašnabždėjęs man į ausį smarkiai nurausdavai. Tikriausiai jau pamiršai kaip reikia mylėti. Nors gal klystu...?

Nuo ko gi pradėjus... Pradėčiau nuo gerų naujienų,bet kažkaip nieko negalėčiau išskirti. Tad tai,kas man nekelia žavesio.. Tai vat,žiauriai noriu ledų. Taip beprotiškai,kad baigiu įpusėti į laipiojimą sienomis. Gaila,bet man ledų negalima. Paklausi kodėl? Atsakysiu-ant nosies playoff'ai. O po ledų,pastaruoju metu,peršalu. Vadinasi nėėgalima.

Toliau seka istorija ir fobija istorijos kontroliniams. Puiku,kai bijai mokytis,nes pasimokius gaunu 3,o nieko nemokėdama-8. O sėdėt kaip daržovei nesinori,tad griebiuosi savo stebuklingos knygutės už 40 litų ir paišau paprastu pieštuku. Tiesa,niekaip nesuprantu,kodėl jis yra toks 'paprastas'. Juk jis kaip tik stebuklingas. Gali ištrinti savo blevyzgas kada tik nori ir tik gerai įsižiūrėjus suprasi,kad kažkas ten buvo parašyta. Vien dėl to šis pieštukas vertas nepaprasto vardo. O visi jį nuvertina,pamiršę jo ypatingumą. Įdomu,taip yra tik su pieštukais ar ir su žmonėmis?

Laukiu nesulaukiu sekančios realiai nerealios istorijos dalies. Eina sau,kaip įdomu pasidarė. Smagu prisiminti visa tai,kas vyko kažkada,tik fantastikos kailyje. Kažkaip net buvau pamiršusi,kad bijau tamsos. Ypač toje laiptinėje... Iškart prisiminiau tą mūsų užrašiuką ant laiptinė sienos,kurią tuo pačiu 'nepaprastu' pieštuku parašėme. Taip,kad visi matytų,bet laikinai,kad turėtume ten grįžti ir išpaišyti tai markeriu ar kuo kitu ilgalaikiu.

Pamenu jo degantį kūną šalia savojo ir švelnius prisilietimus po žvaigždėtu dangumi. Suprantu,kad niekad nebejausiu jo kvėpavimo,nebe užuosiu jo svaiginančių kvepalų ir nematysiu rudų akių.. Gaila. Jo didžiuliai delnai suimdavo mano veidą ir... Nesakysiu,nesvaigau dėl jo. Tai jis svaigo dėl manęs,nors ir banaliai skamba. Nesakiau jam,kad myliu,nes nieko nesu mylėjusi. Gal dėl to netikėjau tavimi...?

Sexy bitch and Niekšė.

Tikriausiai sunkiausiais pirmadienis. Emociškai,ta prasme. Niekaip nesuvokiu,kodėl visi mokytojai tik stengiasi kuo daugiau mus užkrauti visokiomis savo dalyko nesąmonėmis. Nesuprantu,kodėl visi turime daryti kažkokius plakatus ar skaidruoles elektros energijos tema. Galima pamanyti,kad nieko neveikiu ir per dienas tik trokštu,kad kas nors užduotų padaryti kokį darbą ir pristatinėti visai tai bandai,cenzūruotai vadinama Klase. Kvaila,manyčiau,kankinti mokinius vien dėl to,kad kažkada,kai buvai jauna (nors vargu,ar kiškis kada buvo jauna) tave vertė daug ir sunkiai mokytis.

Kas savaitgalį laukiu vis naujų skyrių tos realiai fantastiškos Tomyčio istorijos. Bliam,pagavau cinkelį skaitant. Vau...Juk ten aš skraidau! Ir vis dar pašonėje turiu jį... Tipo tą "sexy bitch",kurio mintis sužinodavau kaskart,kai kai kas įvykdavo. Na nesvarbu,labiausiai man patiko viena scena,kurią Tomas aprašė tame veikale. Tai vat,cituoju:"Martis atrodė patenkintas savimi. Staiga jis pagriebė Viką ir iškėlė ją į orą. Jie abu atrodė neapsakomai laimingi. Staiga žemė po Marčio kojomis pakilo. Vika sklandė ore, o Martis stovėjo ant pakeltos žemės. Jie stebėjo vienas kitą ir karštai pasibūčiavo.". Taip kažkaip primena tuos laiptinės laikus,kašės žaidimą ir visas kitas nesąmones,kurias nuveikėm. Ech...Tomyti,pasiilgau tavęs :) Balkas visiškai vienas,niekas nebedegina jo staktų ir neberašinėja ant sienų...

Am... Kaip ir pasiteisino posakis,kad po tam tikro laiko viskas susitvarko. Na taip,viskas šiek tiek pagerėjo,tik viskas labai lėtai vyksta. Nors nesvarbu,kaip nors. Su Egle išsišnekėjom apie savo nuotykius ir patvirtinau savo hipoteze-aš tikrai negera. :D Ta prasme,audringa mano jaunystė buvo. Todėl dabar laikausi celibato.

Dabar suskleidusi sparnus tykau savo aukos-naujų idėjų. Nepakenčiu,kai kažkas liepia man daryti tai,ko nenoriu vien dėl to,kad kažkoks plaukuotas paršas tai pareiškė ant lapo popieriaus. Nesugaunu,ką reikia padaryti,kad nebejausčiau neapykantos ir priešiškumo menui. Per daug sunku. Pažiūriu tolyn į kelią ir suprantu,kad jo pabaigos dar neprieisiu. Nusiviliu. Geriau pamatyčiau mėlyną skystį,tekantį iš mano kūno,negu dabar laužyčiausi dėl kažko beverčio. Nesupyk,bet dingtu iš čia...

Viskas žiauriai puikiai sekasi,mokslai baigia užknisti ir ateities planai bei kliošės trumpalaikis gerumas veda link kilpos. O ką padarysi,tokia tvarka. Šiaip smagu sirgti,būti 'sniurgle' ir nervinti aplinkinius. Nors ne,jie mane labiau nervina,bet nesigilinkime į tai,nes pakartotiniai blogų situacijų atsiminimai ir išgyvenimai kenkia sveikatai. O su sveikata ir taip man nėra stipru dėl per mažo obuolių vartojimo ir vasarinio jodo kvėpavimo.

Tai vat,jaučiuosi tragiškai. "Jei ji nenori,tai ir nesikišk...", "Tai jos gyvenimas","Turi susitaikyti", "Dabar jai reikia tavo paramos."-ir elkis,kad gudrus,teisingai. Žinoma,niekam nereikia manęs,nes esu paskutinė kalė,bet man rūpi 'draugai'. Po velnių! Labai sunku lipti per save ir toliau vaidinti besišypsančia fainuolytea. Kasdien vis sunkesnė rolė ir naujų suvaidintų emocijų vakcina.

Kasdien jis man parašo ir priverčia įjungti savo mąstymo organiuką,kad galėčiau jį suprasti. Stengiuosi,nes suprantu,kaip jam nėra lengva. Žinoma,už tai iš jo taip pat sulaukiu pagalbos mokslo srityje,tačiau tai beveik nieko nereiškia,lyginant su gražiais prisiminimais ir romantikos nagrinėjimu. Ir man labai gaila jo. Nes jam patinka ta,kurios niekad neturės. Nenorėjau jo nuvilti ar užsiminti,bet pratariau,kad geriau nepuoselėtų vilčių. To niekad nebus...

Pastebėjau,kad pradėjau elgtis beveik kaip ji. Ir tai yra žiauru. Tikiu,kad dar galiu būti gera. Tokia miela kaip meškučių tm,gera kaip saulyte,jautri,supratinga ir draugiška kaip Vikte. Uždėtas šarvas nebegelbsti nuo skylių kūne ir sieloje,viskas grįžta į senas vėžes. Gal man grįžti į gatvės gyvenimą?


Galiausiai pašonėje turiu lokį,kuris knarkdamas naktimis,kai atsikeliu išpilta šalto prakaito,primena,kad nesu viena. Tos protingos akys išklauso viską,ką sako mano kvailos lūpos. Dėkoju.