Tikriausiai sunkiausiais pirmadienis. Emociškai,ta prasme. Niekaip nesuvokiu,kodėl visi mokytojai tik stengiasi kuo daugiau mus užkrauti visokiomis savo dalyko nesąmonėmis. Nesuprantu,kodėl visi turime daryti kažkokius plakatus ar skaidruoles elektros energijos tema. Galima pamanyti,kad nieko neveikiu ir per dienas tik trokštu,kad kas nors užduotų padaryti kokį darbą ir pristatinėti visai tai bandai,cenzūruotai vadinama Klase. Kvaila,manyčiau,kankinti mokinius vien dėl to,kad kažkada,kai buvai jauna (nors vargu,ar kiškis kada buvo jauna) tave vertė daug ir sunkiai mokytis.
Kas savaitgalį laukiu vis naujų skyrių tos realiai fantastiškos Tomyčio istorijos. Bliam,pagavau cinkelį skaitant. Vau...Juk ten aš skraidau! Ir vis dar pašonėje turiu jį... Tipo tą "sexy bitch",kurio mintis sužinodavau kaskart,kai kai kas įvykdavo. Na nesvarbu,labiausiai man patiko viena scena,kurią Tomas aprašė tame veikale. Tai vat,cituoju:"Martis atrodė patenkintas savimi. Staiga jis pagriebė Viką ir iškėlė ją į orą. Jie abu atrodė neapsakomai laimingi. Staiga žemė po Marčio kojomis pakilo. Vika sklandė ore, o Martis stovėjo ant pakeltos žemės. Jie stebėjo vienas kitą ir karštai pasibūčiavo.". Taip kažkaip primena tuos laiptinės laikus,kašės žaidimą ir visas kitas nesąmones,kurias nuveikėm. Ech...Tomyti,pasiilgau tavęs :) Balkas visiškai vienas,niekas nebedegina jo staktų ir neberašinėja ant sienų...
Am... Kaip ir pasiteisino posakis,kad po tam tikro laiko viskas susitvarko. Na taip,viskas šiek tiek pagerėjo,tik viskas labai lėtai vyksta. Nors nesvarbu,kaip nors. Su Egle išsišnekėjom apie savo nuotykius ir patvirtinau savo hipoteze-aš tikrai negera. :D Ta prasme,audringa mano jaunystė buvo. Todėl dabar laikausi celibato.
Dabar suskleidusi sparnus tykau savo aukos-naujų idėjų. Nepakenčiu,kai kažkas liepia man daryti tai,ko nenoriu vien dėl to,kad kažkoks plaukuotas paršas tai pareiškė ant lapo popieriaus. Nesugaunu,ką reikia padaryti,kad nebejausčiau neapykantos ir priešiškumo menui. Per daug sunku. Pažiūriu tolyn į kelią ir suprantu,kad jo pabaigos dar neprieisiu. Nusiviliu. Geriau pamatyčiau mėlyną skystį,tekantį iš mano kūno,negu dabar laužyčiausi dėl kažko beverčio. Nesupyk,bet dingtu iš čia...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą