Nuo ko gi pradėjus... Pradėčiau nuo gerų naujienų,bet kažkaip nieko negalėčiau išskirti. Tad tai,kas man nekelia žavesio.. Tai vat,žiauriai noriu ledų. Taip beprotiškai,kad baigiu įpusėti į laipiojimą sienomis. Gaila,bet man ledų negalima. Paklausi kodėl? Atsakysiu-ant nosies playoff'ai. O po ledų,pastaruoju metu,peršalu. Vadinasi nėėgalima.

Toliau seka istorija ir fobija istorijos kontroliniams. Puiku,kai bijai mokytis,nes pasimokius gaunu 3,o nieko nemokėdama-8. O sėdėt kaip daržovei nesinori,tad griebiuosi savo stebuklingos knygutės už 40 litų ir paišau paprastu pieštuku. Tiesa,niekaip nesuprantu,kodėl jis yra toks 'paprastas'. Juk jis kaip tik stebuklingas. Gali ištrinti savo blevyzgas kada tik nori ir tik gerai įsižiūrėjus suprasi,kad kažkas ten buvo parašyta. Vien dėl to šis pieštukas vertas nepaprasto vardo. O visi jį nuvertina,pamiršę jo ypatingumą. Įdomu,taip yra tik su pieštukais ar ir su žmonėmis?

Laukiu nesulaukiu sekančios realiai nerealios istorijos dalies. Eina sau,kaip įdomu pasidarė. Smagu prisiminti visa tai,kas vyko kažkada,tik fantastikos kailyje. Kažkaip net buvau pamiršusi,kad bijau tamsos. Ypač toje laiptinėje... Iškart prisiminiau tą mūsų užrašiuką ant laiptinė sienos,kurią tuo pačiu 'nepaprastu' pieštuku parašėme. Taip,kad visi matytų,bet laikinai,kad turėtume ten grįžti ir išpaišyti tai markeriu ar kuo kitu ilgalaikiu.

Pamenu jo degantį kūną šalia savojo ir švelnius prisilietimus po žvaigždėtu dangumi. Suprantu,kad niekad nebejausiu jo kvėpavimo,nebe užuosiu jo svaiginančių kvepalų ir nematysiu rudų akių.. Gaila. Jo didžiuliai delnai suimdavo mano veidą ir... Nesakysiu,nesvaigau dėl jo. Tai jis svaigo dėl manęs,nors ir banaliai skamba. Nesakiau jam,kad myliu,nes nieko nesu mylėjusi. Gal dėl to netikėjau tavimi...?