Viskas žiauriai puikiai sekasi,mokslai baigia užknisti ir ateities planai bei kliošės trumpalaikis gerumas veda link kilpos. O ką padarysi,tokia tvarka. Šiaip smagu sirgti,būti 'sniurgle' ir nervinti aplinkinius. Nors ne,jie mane labiau nervina,bet nesigilinkime į tai,nes pakartotiniai blogų situacijų atsiminimai ir išgyvenimai kenkia sveikatai. O su sveikata ir taip man nėra stipru dėl per mažo obuolių vartojimo ir vasarinio jodo kvėpavimo.

Tai vat,jaučiuosi tragiškai. "Jei ji nenori,tai ir nesikišk...", "Tai jos gyvenimas","Turi susitaikyti", "Dabar jai reikia tavo paramos."-ir elkis,kad gudrus,teisingai. Žinoma,niekam nereikia manęs,nes esu paskutinė kalė,bet man rūpi 'draugai'. Po velnių! Labai sunku lipti per save ir toliau vaidinti besišypsančia fainuolytea. Kasdien vis sunkesnė rolė ir naujų suvaidintų emocijų vakcina.

Kasdien jis man parašo ir priverčia įjungti savo mąstymo organiuką,kad galėčiau jį suprasti. Stengiuosi,nes suprantu,kaip jam nėra lengva. Žinoma,už tai iš jo taip pat sulaukiu pagalbos mokslo srityje,tačiau tai beveik nieko nereiškia,lyginant su gražiais prisiminimais ir romantikos nagrinėjimu. Ir man labai gaila jo. Nes jam patinka ta,kurios niekad neturės. Nenorėjau jo nuvilti ar užsiminti,bet pratariau,kad geriau nepuoselėtų vilčių. To niekad nebus...

Pastebėjau,kad pradėjau elgtis beveik kaip ji. Ir tai yra žiauru. Tikiu,kad dar galiu būti gera. Tokia miela kaip meškučių tm,gera kaip saulyte,jautri,supratinga ir draugiška kaip Vikte. Uždėtas šarvas nebegelbsti nuo skylių kūne ir sieloje,viskas grįžta į senas vėžes. Gal man grįžti į gatvės gyvenimą?


Galiausiai pašonėje turiu lokį,kuris knarkdamas naktimis,kai atsikeliu išpilta šalto prakaito,primena,kad nesu viena. Tos protingos akys išklauso viską,ką sako mano kvailos lūpos. Dėkoju.