Jau kelias dienas jaučiuosi lyg ne savame kailyje. Aplink vien apgavystės, melas, purvas, išnaudojimas ir nieko negali padaryti, išskyrus užsidarymą mažame keliu kvadratų kambarėlyje, kur jų purvinos rankos tavęs nepasiektų. Deja.. visa tai skverbiasi oru, mintimis lyg dūmai per gaisrą, kol apima visą tave, atimant didžiąją dalį savasties ir naikinant tai skaudžiais ir lėtais veiksmais. Visi tiki tavimi, suprask, esi tas pats žmogus, koks buvai ligi šiol ir niekas nenori matyti, kad taip nėra. Gali rėkti iki pamėlynavimo, jog viskas dabar kitaip ir aš jau nebe ta, bet niekas negirdi. O tada lieka tik nuleisti galvą, susitaikyti su tuo, kad esi kata dėl savo ribotumo ir atsiklaupus ant kelių prašyti atleidimo. Mat taip lengviau kitiems.
Jie sako, kad esu egoistė. Jie sako, kad myliu tik save ir man daugiau niekas nerūpi. Vis sako ir sako, kur klystu, kada elgiuosi blogai, kaip turėčiau elgtis ir jei taip nesielgiu, užriečia nosį į dangų ir užsikemša akis. Kad ir kaip stengiausi to išvengti, na pykčių, niekaip nepavyko - jie vis įtraukia mane į savo sūkurį, o po to, kai pagaliau pastebi, jog tavo veido nebepuošia šypsena, klausia, kas gi tau negerai. Bet argi egoistė, savimeilė ir būtybė, besirūpinanti tik savimi, galėtų savo sąskaita leisti jaustis kitiems gerai? Vietoj to, kad nusiųsti visus į negyvenamą salą negražiu rusišku pavadinimu, nuleisti galvą ir toliau kinkuoti gyvenimo grioviu? Taip ir darau. Todėl visi ir lipa ant galvos. Todėl mane Dostojevskis pavadintų IDIOTE. Dingti negaliu, nes tai pasiekia visur, pabėgti neturiu kur. Kovoti su tuo? O kokiais ginklais?
Nelaukiu rytojaus. Sunku patikėti, kad dar prieš pusmetį mano lūpose buvo įstrigęs žodis "gyvenimas", kurį po truputį atima iš manęs. Vis sako: suauk, daryk, dalyvauk, važiuok, veik, rašyk, padėk ir nebespėji pasakyti, kad negali. O negali ne dėl to, kad nenori, o dėl to, jog esi priklausoma nuo kitų. Visiems atrodo, jog "negaliu vairuoti" yra pasiteisinimas, bet iš tiesų tai tėra priminimas apie realybę. Dėl to nebelaukiu rytojaus. Rytojus man kelia dar didesnį skausmą nei ši diena, o šiandien jaučiuosi draskoma abejingumo ir aštrių žodžių.
Tikiuosi, kad manęs turimi jėgų likučiai neapleis ir ištversiu dar kelias savaites visame tame, o tada tikiuosi pakelti savo sudraskytus sparnus į dangų ir ieškoti savo namų. Tos vietos, kur nėra žmonių ir kur galėsiu būti pati savimi, ir būsiu tikra, jog niekas, net ir pasislėpęs už daugybės medžių, nesitaikys į mane šauti strėlę į paširdžius. Štai tokia dabar yra mano svajonė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą