Nauji metai jau beldžiasi į duris, atsinešdami naujus išbandymus. Naują patirtį ir dalelę patirties bei brandos kiekvienam mūsų, kuris gyvena. Nors ir egzistencija suteikia tam tikrą gyvenimišką patirtį, kurios negalima ištrinti iš savo istorijos. Visa tai eina koja kojon su bėgančiu laiku, kurį sustabdyti neįmanoma. Kartais susimąstau, kad norėčiau turėti tokią supergalią, kuri leistų bent trumpam sustabdyti besisukantį pasaulį, kad pasidžiaugčiau esančia akimirka dar ir dar kartą. Galbūt vėl pamatyti tuos, kurių jau niekuomet nepamatysiu.. Liūdna, prisiminus tai, ko esame netekę ir žinome, kad tai niekuomet negrįš, o laikas - tas negailestingas grobuonis, naikinantis mūsų jaunystės minutes ir toliau garsiai kvatojasi, neleisdamas jam užnerti pakinktus. Tos akimirkos, praleistos kartu, kupinos juoko, naujos patirties ir klaidų, niekuomet nepasikartos. Nes viskas liko tik užrašu tavo gyvenimo knygoje, kurią kiekvienas pildome patys.
Laikas vis bėga, o klausimai išlieka tie patys. Atrodo, augi, tampi brandžia asmenybe, netgi tobulėji, o atsakymų vis nepavyksta rasti. O kas gi yra meilė? Ar kančia prasminga? Ar galima sapnuoti atsimerkus ir ar pasakos realios? Ir niekas, išskyrus tave patį, negali tau atsakyti. O tu tik mažas kareivėlis šiame dideliame pasaulyje, pasiklydęs tarp melo ir teisybės, žiaurumo ir besąlygiško gėrio, ir nebežinai, kokiu turi būti: išlikti savimi ar prisitaikyti prie Jų. Karas vyksta mūsų viduje ir kol jo nebaigsime, pasaulis taip pat kariaus. Ar tiki manimi?
Vis mąstau, kas yra ta laimė, kurios visi ieško. Visi tiesiog paskiria savo gyvenimus vien laimės paieškoms, pamiršdami, jog yra svarbesnių dalykų. O galbūt laimė yra visai šalia tavęs, žmogau, tik komercinė visuomenė užriša tau akis juodu raiščiu, kad nebūtum laimingesnis už visus kitus, kurie viską suveda į skaičiukus: mamą, tėtį, vaiką, save patį. Ir kalba ne apie savo vertę, o kainą. Pagaliau pradėjo patikti būti kitokiai. Nes man laimė yra kvėpuoti. Prieš užmiegant girdėti savo širdies plakimą. Kas rytą atsikelti savo lovoje kartu su katinu. Matyti mamos veidą ir užuosti Jos rankų kvapą. Šimtą kartų sakyti "myliu", nes žinau, kad niekuomet nesiliausiu Jos mylėjusi. Ar ne, Mama? Turėti netgi antrą mamą, kuriose akyse kaskart matau kažką ypatingo, kažką artimo ir šilto. Nebijau to pasakyti ir likti nesuprasta, ir tai man kelia pasitenkinimą savimi. Laimė yra būti drąsia. Laimė yra GYVENTI.
Nauji metai. Na ir kokį išbandymą jie suteiks? Laikas parodys. Tikiuosi, kad nauji atradimai nebesukels tiek skausmo ir neigiamų išgyvenimų tiems, kuriuos myliu. Visgi dar dabar jaučiuosi kalta dėl to. Bet ar turiu teisę sau atleisti už tai?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą