Nežinau kur ir kodėl taip ilgai buvau dingusi. Galbūt kaltas noras kuo rečiau įsijungti kompiuterį, kurį mama švelniai vadina "velnio dėže", o galbūt ir užmiršimas to, kaip šis BLOG'as išlaisvina sielą. Daužau kumščiu sau į krūtinę, o lūpose atsispindi žodis, bylojantis apie atgailą. Žodžiu, dabar tai nebėra svarbu. Taigi, paskutiniuose savo įrašuose minėjau apie savo gyvenimo pokyčius, tačiau visas tas naujas gyvenimas neapsiribojo vien keliais esminiais pakeitimais, kurie jau ir taip turėjo nemažai įtakos mano asmenybei. Gaila, o galbūt ir džiugu (tiksliai nenusprendžiau), bet viskas ir toliau keičiasi. Galbūt per greitai ir per dideliais žingsniais, galbūt man neaiškia kryptimi ir neaiškiu tikslu, bet kažkaip turiu prisiversti tikėti, jog viskas tik į naudą. Kitu atveju teliktų užsidaryti savyje ir tyliai tyliai, mažoje širdies kertelėje raudoti dėl praradimų ir savo kvailumo, patiklumo ir noro pasiaukoti. Dėl kitų poelgių. Matyt, mama per mažai manyje išugdė komunikabilumą ir dar turiu, kur tobulėti, kad budeliu pavirtęs draugas leidžia sau be sąžinės graužaties pakelti sunkų (o gal ir lengvą) kirvį virš mano galvos ir be pasigailėjimo kirsti. Už ką? Kodėl? Kaip tai nutiko? Vis klausiu ir klausiu savęs, kaltindama save. Bet gal čia nėra mano kaltės? Gal visgi miestai keičia žmones? Nežinau, ar noriu gauti visus atsakymus, nes jie gali skaudėti...
Kartais pamąstau - o kam visa tai? juk lengviau būtų viską mesti ir pabėgti į pasaulio kraštą, kur nepasiektų jokios grubios piktadarių rankos - tačiau kažkas laiko. Gal noras kovoti už teisybę? O gal noras tiesiog laimėti tai, kas paprastai nėra laimima? Kuo toliau, tuo labiau darosi baisu, todėl užsimerkiu ir įsitveriu kam nors į ranką, o jei nėra kam - drebančia širdimi žengiu dar toliau į tą tamsą, kur nežinia, ar liūtai visgi prirakinti grandinėmis. Su laiku, o gal su laiku, praleistu atsiribojus nuo visuomenės, vis daugiau išsitrina pavardžių iš mano sąrašo, todėl vis dažniau tenka nerti į Dantės pragaro ratus vienai, vedamai nesuvokiamo noro nugalėti, praeiti tai, dėl ko kiti slepiasi tamsiausiuose savo namų kampeliuose. Norisi įrodyti, kad net tokia kaip aš gali daug daugiau nei manė kiti. Narcizo kalbos, sakysite. Galbūt. Bet tikėjimas ir viltis žūsta paskutinės.
Dėl savo polinkio į sentimentalius prisiminimus ir konservatyvaus požiūrio, jog viskas turi būti taip, kaip ir buvo anksčiau, tenka kentėti dvasinius skausmus. Pažadai, žodžiai ir ketinimai kažką nuveikti jau pradeda skambėti kaip anekdotai iš "Humoro klubo" repertuaro, tačiau be to daugiau nieko ir nelieka. O gaila. Galbūt, kai tapsiu tokia pati, kokia buvau iki to skrydžio virš visų, situacija pasikeis ir gerdama arbatą kvatosiuosi, prisiminusi visus tuos sunkumus. Galbūt.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą