KAIP??

Ir vėl ruduo (o gal, žvelgdama į ateitį, turėčiau rašyti žiema?). Širdį ir sielą slegia daugybė neišspręstų klausimų, negautų atsakymų ir tas nevykęs pirmasis kartas, kai pamečiau pinigėlį sniege. Och, kiek daug minčių užpuolė ne tik protą, bet ir pagrobė visą mane, ne tik tą vientisą kūną, bet ir atsitikimų suskaldytus gabaliukus, kuriuos kadaise vadinau savimi. Na kodėl viskas vyksta taip staiga ir nesuprantamai? Kokia viso to prasmė? Tu dingai, o aš nesupratau, kodėl. Be jokio paaiškinimo, be jokios kaltės ar menko žodžio, kuris išvaduotų nuo nelaimingų minčių. Galbūt mums nebuvo pakeliui? O gal pavargom nuo melo ar bandymo pripažinti, kad esame panašūs pakeleiviai šiame pasaulyje? Daug klausimų ir mirtina tyla, kuri net spengia ausyse. Būna tyla, kurioje malonu būti, tarkim, atėjusi iš miško, lydima ramybės ir buvimo savimi, tačiau... šita netokia. Priešingai. Ši tyla kaltina. Ji atneša vienatvės jausmą ir priverčia mąstyti apie tai, kas buvo ir dažniausiai, ko nebuvo ir tada žudai save iš vidaus ieškodamas priežastis tos tylos, kuri dar labiau drasko. TYLA. Gražus žodis, kosmopolitiško pasaulio beprotybės kontekste, tačiau ne santykiuose. Tai bausmė. Tačiau net Dostojevskis rašė apie tai, kad bausmės nėra be nusikaltimo, o šiuo atveju tiesiog esi giljotinuojamas tų, kuriuos kadaise laikei savais. Tų, su kuriais žvelgei į gyvenimo siaubus ir drąsiai, žingsnis po žingsnio, ėjai tolyn, kad neduok Die kas išdrįs sutrukdyti tam tavo užsispyrimui ir norui įkvėpti. 

Mes augame, bręstame ir keičiamės. BET. Bet mūsų istorija išlieka ta pati ir tu turi prisiminti tai, kas kažkada sunkiu momentu šypsojosi tau ir tiesė ranką, kad iškeltų tave iš gyvenimo duobės. Sakysite, sentimentai yra nebe madingas reiškinys. Sakysite, kad viskas juda, progresuoja ir kad nespėju su visu tuo keistis, tačiau tai tebus pretekstas bėgti nuo realybės, nuo paties savęs. Ir jeigu TU nesugebi atsisveikinti, nes neturi drąsos tam, tai nesakyk, kad dėl visko kalta aš - juk kai šluosčiau TAVO ašaras dėkojai man, o ne kaltinai dėl jų. Štai jums ir suaugusiųjų pasaulis - dingsti ir viskas tuo baigta. Bet pasakyk man, kaip turėčiau elgtis, jei kada sutiksiu TAVE mieste, kavinėje ar dar kur nors? Mandagiai ir iš pagarbos pasisveikinti, nors TU savo TYLA baudi mane be kaltės, ar turėčiau nusisukti į kitą pusę ir apsimesti, kad niekuomet nemiegojome vienoje lovoje ir neplepėjome iki pat ryto apie viską, taip išduodant prisiminimus? KAIP??? 

Daug daug klausimų, kuriuos norėčiau pamiršti. Kartais norisi mokėti užmarinuoti visus savo jausmus ir it išmanusis robotas eiti per gyvenimą, veidą puošiant amerikietiška šypsena ir dailiais, madą atitinkančiais drabužiais, bet turbūt tokio talento neturiu. O, gaila...