Nuostabus oras pastaruoju metu! Viskas aplink žaliuoja, atgimsta. Pagaliau vasara. Bet ne ta, apie kurią praneša kiekvienas namų kalendorius. Juk dar tik gegužės pradžia. Šiluma jau spėjo prikepinti odą prie kaulų, o tai taip malonu po tokių žiemos šalčių. Ir žaibą vakar mačiau. Ne vieną, o šimtą ir visi virš mūsų! Baisu, ar ne? Tą grėsmingą vaizdą padaro dar baisesniu toji spengianti tyla, kuomet nežinai, kaip arti tavęs iš tiesų žaibuoja. Griaustinio nėra. Tyla - gera byla, tad slepiuosi po stalu ar kur kitur, kur nieko nematyčiau. Ir girdėti nieko nebenoriu. Per daug kalbų, intrigų, melo, o kartais ir skaudžios tiesos, kuomet blogi žmonės stengiasi įlįsti į tavo sielą ir ten badyti smailiausiu peiliu pasauly. Tie žmonės leidžia sau teisti tave už tavo pažiūras, norus ir savigarba, nors patys nė per nago juodymą negali tau prilygti gerumu, tyrumu ar pagarba tiek sau, tiek aplinkiniams. Jie nori stovėti su žvake prie lovos, kad galėtų apkalbėti kažką, taip atitolindami savo žymiai didesnes nuodėmes nuo visuomenės akių. Gudru, ar ne? Yra viena bėda: Esu žvaigždė. Todėl kalbos apie mane vis pasklinda. Tik nežinau, kuo esu tokia ypatinga, kad reikėtų aptarinėti mano gyvenimą. Juk nesu nei graži, nei pinigų turiu daugybę, nei rengiuosi iššaukiančiai ar naudoju makiažą, kurio tiesioginė funkcija jau seniai užmiršta. Esu paprastas žmogus su nepaprasta širdimi. Bet ar tai yra prielaida šiukšlinti tiems, kurie tau būna geri? Kodėl žmonės nekenčia gerų žmonių?

Pagaliau užkopiau labai mažu karjeros laipteliu (bent jau noriu tuo tikėti). Jaučiuosi tokia pakylėta, tokia lengva... Gera ant širdelės, kad pateisinau dėstytojos lūkesčius. Ir pati jaučiuosi gerai dėl to, kad išdrįsau pasisemti naujos patirties. Jei reikėtų dar kartą taip pat sudalyvauti, tikrai nesijaudinčiau. O ir labai linksma buvo po to, kai teko pasivaikščioti Kėdainių senamiesčiu. Nepaprastai gražu. Paglostė mano sielą, atpalaidavo nuo tokios įtampos. Kompanija nepaprastai gera, visgi mes šeima :)

Laiminga savęs pavadinti negalėčiau. Aplink vien skausmas, blogos emocijos, kurias praskaidrina karts nuo karto išlendantys geri dalykas (teatras, juokas, maži katiniukai). Tačiau ar pakanka tiek gero, kad pamirštum siekius supykdyti, apkalbas, bandymus nusižudyti, abejingumą artimam, bejėgiškumą... Juk esu bejėgė, po velnių! Bijau...