Vis greičiau ir greičiau slysta dienos... Žiūrėkit, mes jau nebe žvaigždės! Už kelių akimirkų suprasim, jog mus pamiršo ir tebuvome vienkartiniai stebukleliai. Atsiras nauji, dar geresni ir smagesni už mus, kurie pastaruoju metu savo juoku praskaidrindavo nuotaikas aplinkiniams. Pamiršti. Ar taip jaučiasi aktoriai, kurie nulipa nuo scenos? Tuomet džiaugiuosi, kad esu tik paprasta žvaigždutė, vos vos prašviečianti kosmoso tamsybes. Po truputį mūsų gretos retėja, išeina tie, kurių mums labiausiai trūks. Ne, ne visam, bet širdį suspaudžia, kuomet žinai, jog beliks didžiulis chaosas šeimoje. Tiesa, ar mes vis dar būsime šeima?? Retorika, mielieji, ir nieko daugiau. Tik laikas, visų geriausias retorikos meistras atsakys, kaip visa tai baigsis.
Skaitau tą knygą ir iš tiesų ji veikia - susimąstau apie skyrybas. Pradedu suvokti, kad visus savo tikslus galėsiu įgyvendinti tik tapusi laisva ar radusi naują gyvenimo draugą, kuris rūpintųsi labiau savo mažąja mergaite nei draugu pašlemėku. O jei dar to draugo trumpalaikės lovos draugės pradeda lįsti į mano sielą... Tas pats, kas gauti lenta per veidą. Galbūt per gerai vertinu save, galbūt per aukštai save keliu, bet kvaila, kuomet visiškai nepažįstamas žmogus man aiškina, ką turiu gerbti ir kaip turėčiau elgtis. Pikčiausia tai, kad to paiso tas žmogus, kuris pagal teoriją turėtų būti man svarbiausi. Na ir kaip elgtis, m?
Šią dieną sulaukiau pagyrų iš tų žmonių, kuriuos labai gerbiu. Tiksliau, tuos žmones gerbia labai daug žmonių dėl jų mentaliteto, išsimokslinimo ir užimamos padėties visuomenėje. Juk ne kiekvieną gali pagirti kolegijos katedros vedėja! Po truputį taip laužomi stereotipai apie aukšto kalibro žmones. Ir aš tokia būsiu. Kažkada, kai labai labai norėsiu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą