Dvi dienos. Vaikystės, jaunystės, savęs pačios. Vis toliau prarandamas savitumas, tikėjimas pačia savimi. Net jaudulys nebe išlenda į viešumą. Visi mano, kad esi šaunuolė, kalbi viską paskaičiavusi, net ir rankos keistai tvirtai laikosi, bet... iš tiesų viduje drebi kaip drebulės lapelis, vaikomas vėjo. Aplink matai tik būrį žmonių, kurie nepraleistų progos pasijuokti iš tavo netinkamai ištarto žodžio. Žinau, juokas prailgina gyvenimą, bet šis atima dalį kažkieno gyvenimo. Tas juokas persekioja kiekvieną, kuris bent kartą suklupo nesupratingų žmonių akivaizdoje. Kaskart, kai tenka kalbėti viešai, mane apima jausmas, kad esu narve, pilname liūtų. Ir nežinau, ar jie sotūs, ar alkani. Tik žinau, kad nuo kiekvieno mano žodžio priklausys mano ateitis. Deja. Nesusimoviau. Tik manęs lieka vis mažiau.

Kadangi pamačiau savo didžiausią klaidą gyvenime, pradėjau taisyti ją. Nuleidusi galvą pripažinau klydusi, atsiprašiau ir maldavau atleidimo. Tikiuosi, jį gavau. Leidau sau "dėti gastrolių", negalvoti, ką šneku ir netgi koketuoti. O kodėl gi ne? Prisiminiau, kai buvo anksčiau gera su draugėmis daryti niekus, fotografuoti nesąmones ir bėgti nuo pavojų. Juk iš to ir susideda gyvenimas! Po truputį atleidžiu savo jausmus, nors tai beprotiškai sunku, ir gyvenu toliau, tik truputį geriau. Man gėda dėl savęs. Labai. Gal žinai, kaip paslėpti raudonį nuo skruostų?

Nors nėra tiek negatyvo, kaip galima pamanyti. Visus blogus dalykus atperka naujos gyvybės mano namuose. Tie bejėgiai miaukliai tik dar kartą įrodo, kokie žiaurūs žmonės gali būti. Juk jie tokie maži, tokie bejėgiai, o dar negimusius norėjo nudėti. Paskandinti. Uždusinti. NE! Niekada. Jie nepaprasti padarėliai, iš kurių kiekvieną dieną mokausi gyventi, mylėti gyvenimą, kiekvieną oro gurkšnį. Vertinti tai, ką turi. Pasitikėti artimiausiais. Miaukti :)

Gyveni ir mokaisi, kad negalima pavesti amžino dėl laikinumo. Negalima spjauti į šulinį, iš kurio gersi. Mylėti be atsako. Gyventi vakarykšte diena. Kvėpuoti tik tiek, kiek leidžiama. Nematyti. Negirdėti. Negerbti. Savęs...