Net ir tai praeis...

Pagaliau pasirodė saulutė, gamta po truputį pradėjo žaliuoti. Viskas, atrodo, eina geryn, paukšteliai čiulba savo kasdienines, tačiau kasdien vis kitokias melodijas, snieguolės puošia gėlių darželius savo tyrumo, o potvynio vanduo leidžia patirti keistą gyvenimo saloje efektą, kuomet į namus gali patekti tik stebuklingų batų dėka, kurie yra pagaminti ir stebuklingai ypatingos medžiagos - gumos. Ir aš tokius turiu. Tik mano juodi ir languoti. Bet esmė ne tame. Viskas keičiasi, atgimsta, tik vidus išlieka tas pats. Žiūriu pro langą į atbundančią gamtą, o širdyje - gilus ruduo. Kodėl? Nes esu kvailė. Paprasčiausia priežastis, be jokių užslėptų idėjų. Kaip įmanoma rūpintis tais, kurie pardavę savo sielas blogiui? Juk tai beprotiškai kvaila! Ech... Viskas keičiasi, rudenį keičia žiema, o po to pavasaris, tai gal ir aš taip pasikeisiu? Gal visgi atsiras žiedų ir mano darželyje?