Kartais susimąstau, ar žmogus gali gyventi be to, kas yra dalis jo? Ar tuomet tai išlieka gyvenimo, o gal tampa beprasmiu egzistavimu? Ir tie retoriniai klausimai neduoda ramybės, o už lango spaudžiantis šaltukas dar labiau paaštrina pesimistines mintis. Atrodo, šiuo metu viską turiu, ko galėtų prireikti pragyvenimui, tačiau nesijaučiu laiminga... Ir ta mano laimė slypi mano gyvenimo dalyje, kurį užgožė suaugusiųjų reikalai. Nepamenu, kada paskutinį kartą liečiau krepšinio kamuolį ir žaidžiau krepšinį. Nepamenu, kada paskutinį kartą taip gerai jaučiausi su komanda, kada dūkom ir blevizgojom visiškai be reikalo. Nepamenu, ką reiškia mėlynos rankos ir kakta tekantis sunkaus darbo prakaitas. Šeima sakė, kad esu visiškai pasikeitusi. Realu. Nes aš žmogus gali išlikti savimi, neturėdamas gyvenimo? Meilė ir draugai gali išduoti, o krepšinis - niekada...
Už lango siaučia besikandžiojantis ruduo. Medžiai velniškai niūrūs ir nuogi, o lapai jau senokai sugrėbti į krūvas gerų žmonių, kurias išnešioja vėjavaikis vėjas. Rankas švelniai kandžioja šaltis. Visi kažkokie mielai susiglaudę vaikštinėja gatvėmis. Ir aš viena iš jų. Tik jis nežino, kad neturiu dalies gyvenimo. Juk aktoriais gimstama. Ir žaliaakės tikrai paleistuvės.
P. S. Mamontovo muzika stebuklinga
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą