Per daug pirmų kartų šią savaitę. Per daug ir sentimentalios muzikos šią dieną. Per daug širdelę skauda dėl visko, kas nutiko pastaruoju metu. Nežinau, ar dažnai taip būna, bet per tą pačią dieną sugebėjau juoktis/juokinti, šiek tiek paflirtuoti, surimtėti ir vėl atsipalaiduoti, tyliai tyliai, bet labai smarkiai paverkti, mylėti bei užjausti, stengtis suprasti/pateisinti ir nekęsti. Viskas, vardan kažko (ji neverta net būtybės vardo). Tačiau atleidžiu jai už jos nuodėmes. Mano dievai ją nubaus, taip kaip teisėjas baudžia žmogžudį. O ji juk ne geresnė už žmogų, kuris išdrįso atimti gyvybę. Ji atėmė svarbiausią laiko tarpą žmogaus gyvenime - vaikystę. Tiesiog nužudė savo egoizmu. O ką aš? Nieko. Teliko tikėti savo dievais, dienų dienas melsti jų, kad kada nors, kai bus graži diena, tėtis pagaliau galės pasupti mane supynėje po senu ąžuolu, kaip tai darė kiti tėčiai.

Per daug skaudu galvoti apie stiprybę. Kai pasaulis verčiasi aukštyn kojomis ir pagaliau įsitikini, jog TU esi reikalinga tik dėl pasiekimų, užtikrintos ateities, kai "geriečiai" virsta "blogiečiai" ir "blogiečiai" gerais, norisi pagaliau išsirauti durų rankeną iš senų, mokykloje esančių, klasės durų ir nusišauti ilgosios pertraukos metu, kad visi žinotų, jog teisybės nėra. Romas Kalanta juk išdrįso susideginti! Ir tuo išliko amžinas mūsų širdyse. Aš irgi norėčiau būti amžinai...

Kartą draugė man "pametė: idėją dėl tokio vaikinuko tikslų. Tuomet tik nusišypsojau ir atrašiau JAM sms. Bet laikui bėgant, vis smarkiau ir smarkiau įsitikinu jos žodžių teisumu. Nemaniau, jog toks dalykas galėtų būti toks svarbus "bernams". Toks, jog net nesivaržo atvirai į akis meluoti tiems, kurie patys žino tiesą. Keisti žmonės tie vyrai...


Šiuo momentu, būtent šią akimirką, pasaulis prarado spalvas. Nematau nei ružavų savo nagų, nei raudono džemperio, tik juodai baltą kambarį, su kampuotomis sienomis. Nusibausčiau už blogas mintis, bet mama neleidžia. Turbūt pradėsiu nekęsti vyrų.