Paskutinės saulės gyvenimo dienos, kai vis dar gali išsirengti iki marškinėlių ir nesijausti lyg lietuvis Sibire viduržiemy. Girdžiu, kaip Džonis urzgia, kramtydamas šuns kaulą, taip išreikšdamas savo katinišką asmenybę. Juokinga, bet realu. Pavydžiu jam kovingumo ir tos "ružavos" nosytės, kuri suteikia meilumo įspūdį. Ir aš tokią turėčiau, jei nebūčiau iškeitusi pliušo į raumenis. Nusišneku, tačiau šiandien man tai leidžiama.

Vis mąstau ir mąstau, per dienas nieko daugiau neveikdama, ir niekaip nenutariu, ką toliau daryti. Pyktis su pasauliu nenoriu. Paminti draugystės taip pat. Būti batų vietoj savigarba neleidžia. Stoti per vidury? Per daug kainuoja.. Vis kalbu apie žmogiškumą, beprotybę ir draugus, bet niekaip nesugebu susitaikyti, jog nevisi sugeba išlikti (ar bent jau apsimesti) žmonėmis/menininkais/draugais. Skaudu. Atidavus savo pasauly sužinoti, jog jį suvalgė vilkai, kartu su aviuku Biliu... Tik jiems to nepakanka. Juk apetitas vis auga ir auga, o tavo pasaulis toks gražus ir tyras, kad nesinori jo maitinti kitiems. Tačiau besočiai pasiima patys ir vis kramto...trupina...naikina...skanauja. Juk tai- DeLiKaTeSaS!!!!

Turiu vieną bėdą. Nėra tokia didelė, kaip pasaulinė ekonominė krizė bei lietuvių genocidas, bet nemiela man ir kai kuriems asmenims. Sugebu atleisti, bet nepamirštu. Ir daryk, žmogau, ką nori su savimi- prieš traukinį juk nepaeisi...