Tuščia. Neramu. Kažkodėl ir nemalonu dėl kažko. Galbūt dėl jos? Galbūt nes nepavyksta gauti ratus ir nuvažiuoti pas jį? O gal dėl to, kad žinau, jog kažkam nelogiškai reikia mano žiedo?? Ne viskas taip paprasta, kaip atrodo... Iš tiesų susapnuotos vestuvės neduoda ramybės. Negerai išleisti savo širdelę už kažkokio liurbio, kurio blogybes išduoda akys. Kažin kodėl pastaruoju metu labai susirūpinau pasaulio neteisybe, kuri lyg tyčia seka mane beveik kiekviename žingsnyje. Labai norėčiau kažkam išrėkti viską, kas slegia mane, bet nėra tokio miško, kuris neturėtų aido.

Nepažįstamų žmonių kapavietės išlaisvina mano marinamą vaizduotę: antraštė "Laisvės gynėjas" jaudina širdį labiau, nei vaiką, gavusį naujus flamasterius. Tas "Gynėjas" skamba lyg žemiškas Supermenas, kadaise dėjęs galvą dėl dabar bevertės Lietuvos. Skaudžiausia tai, jog tų medinių riterių amžino poilsio vietos stovi apleistos, laukdamos šiltų rankų prisilietimo, gyvybės kvapo.

Vieniša ir liūdna, net ir naikinant pienišką šokoladą su nesmulkintais lazdyno riešutais. Galbūt nostalgiškas ruduo slegia? Visgi kaltas ruduo, kuris lyg akmuo, seniai mylėt nustojo...

JI: Jei kada nors norėsi palikti mane, padaryk tai, kai lis lietus, kad nematytum mano ašarų.:*
JIS: Išeik į kiemą - turėtų greitai lyti.

Nežinau ir žinoti nenoriu...

Pagaliau beveik visi medžiai apnuogino savo anoreksijos apimtas šakas, suteikdami artėjančiam helouweenui daugiau šiurpumo. Oras kas minutę vis labiau šąla, priversdamas arčiau ir arčiau prisispausti prie vyriškos krūtinės, pulsuojančios šiluma. Ir aš glaudžiuosi prie jos. Tik šį kartą kaip veidmainė, norinti pasaulyje įvesti tvarką. Pasaulis mažas, todėl viską žinau. Žinau, kur būni ir kiek kartų galvoji apie mane. Žinau su kuo būni, ką veiki ir ką kalbi. Iš tiesų galiu viską sužinoti. Bet neviską noriu nešiotis savo užkrautoje galvoje.

Pagaliau atostogos. Tai- metas, kai galima atgauti visas prarastas jėgas dėl mokslų bei kitų užsiėmimų. Ne išimtis ir mano atostogų dienos. Žadu jas paskirti ratų paieškai, daug daug miegoti ir karts nuo karto kur nors pasivažinėti. Kaip ir vakar. Riedėjom naktinėmis miesto gatvėmis, skaičiavome žibintus ir kalbėjom apie viską. Kažkas pasakiško, kažkas iš televizoriaus ekrano.

Pagaliau įrodžiau sau ir aplinkiniams, kad nesu iš kelmo spirta ir netgi ne prie kelmo suspardyta. Jei net kirvis nesugebėjo nukirsti man galvos, tai jau šį tą reiškia. Jei meilė neužvaldė proto, tai taip pat kažką reiškia. Jei man nusispjauti į paikų buvusių draugių kaprizus bei principus, tai jau totali viršūnė. Didžiuojuosi savimi tai pat, kaip kiekvienas šeimininkas didžiuojasi savo šunimi, kuris paklusta jo kvailoms komandoms.

Jaučiu, kaip laipsniai suka mano galvą aplink savo ašį, sloga panardina reivėtas smegenis savyje bei balsas vis sparčiau ir sparčiau tampa seksualus. Tigriuko kaltė :)

Per daug pirmų kartų šią savaitę. Per daug ir sentimentalios muzikos šią dieną. Per daug širdelę skauda dėl visko, kas nutiko pastaruoju metu. Nežinau, ar dažnai taip būna, bet per tą pačią dieną sugebėjau juoktis/juokinti, šiek tiek paflirtuoti, surimtėti ir vėl atsipalaiduoti, tyliai tyliai, bet labai smarkiai paverkti, mylėti bei užjausti, stengtis suprasti/pateisinti ir nekęsti. Viskas, vardan kažko (ji neverta net būtybės vardo). Tačiau atleidžiu jai už jos nuodėmes. Mano dievai ją nubaus, taip kaip teisėjas baudžia žmogžudį. O ji juk ne geresnė už žmogų, kuris išdrįso atimti gyvybę. Ji atėmė svarbiausią laiko tarpą žmogaus gyvenime - vaikystę. Tiesiog nužudė savo egoizmu. O ką aš? Nieko. Teliko tikėti savo dievais, dienų dienas melsti jų, kad kada nors, kai bus graži diena, tėtis pagaliau galės pasupti mane supynėje po senu ąžuolu, kaip tai darė kiti tėčiai.

Per daug skaudu galvoti apie stiprybę. Kai pasaulis verčiasi aukštyn kojomis ir pagaliau įsitikini, jog TU esi reikalinga tik dėl pasiekimų, užtikrintos ateities, kai "geriečiai" virsta "blogiečiai" ir "blogiečiai" gerais, norisi pagaliau išsirauti durų rankeną iš senų, mokykloje esančių, klasės durų ir nusišauti ilgosios pertraukos metu, kad visi žinotų, jog teisybės nėra. Romas Kalanta juk išdrįso susideginti! Ir tuo išliko amžinas mūsų širdyse. Aš irgi norėčiau būti amžinai...

Kartą draugė man "pametė: idėją dėl tokio vaikinuko tikslų. Tuomet tik nusišypsojau ir atrašiau JAM sms. Bet laikui bėgant, vis smarkiau ir smarkiau įsitikinu jos žodžių teisumu. Nemaniau, jog toks dalykas galėtų būti toks svarbus "bernams". Toks, jog net nesivaržo atvirai į akis meluoti tiems, kurie patys žino tiesą. Keisti žmonės tie vyrai...


Šiuo momentu, būtent šią akimirką, pasaulis prarado spalvas. Nematau nei ružavų savo nagų, nei raudono džemperio, tik juodai baltą kambarį, su kampuotomis sienomis. Nusibausčiau už blogas mintis, bet mama neleidžia. Turbūt pradėsiu nekęsti vyrų.