Tuščia. Neramu. Kažkodėl ir nemalonu dėl kažko. Galbūt dėl jos? Galbūt nes nepavyksta gauti ratus ir nuvažiuoti pas jį? O gal dėl to, kad žinau, jog kažkam nelogiškai reikia mano žiedo?? Ne viskas taip paprasta, kaip atrodo... Iš tiesų susapnuotos vestuvės neduoda ramybės. Negerai išleisti savo širdelę už kažkokio liurbio, kurio blogybes išduoda akys. Kažin kodėl pastaruoju metu labai susirūpinau pasaulio neteisybe, kuri lyg tyčia seka mane beveik kiekviename žingsnyje. Labai norėčiau kažkam išrėkti viską, kas slegia mane, bet nėra tokio miško, kuris neturėtų aido.

Nepažįstamų žmonių kapavietės išlaisvina mano marinamą vaizduotę: antraštė "Laisvės gynėjas" jaudina širdį labiau, nei vaiką, gavusį naujus flamasterius. Tas "Gynėjas" skamba lyg žemiškas Supermenas, kadaise dėjęs galvą dėl dabar bevertės Lietuvos. Skaudžiausia tai, jog tų medinių riterių amžino poilsio vietos stovi apleistos, laukdamos šiltų rankų prisilietimo, gyvybės kvapo.

Vieniša ir liūdna, net ir naikinant pienišką šokoladą su nesmulkintais lazdyno riešutais. Galbūt nostalgiškas ruduo slegia? Visgi kaltas ruduo, kuris lyg akmuo, seniai mylėt nustojo...