Vasaros naktis,šaligatvius apšviečia didžiulis,baltas mėnulis. Beprotiškai karšta. Guliu lovoje ir karštis,išlaisvinęs mano suvaržytą vaizduotę,leidžia įmituoti dykumos vidury apie 12 valandą. Nusiraminusi ir susitaikiusi su vienatve,sudedu savo akių vokus ir pasineriu į tamsą. Tačiau karštis neleidžia jo pamiršti ir išpila mano kūną sūriu skysčiu,kuris šįkart pasirodė negarbingai. Jaučiu,kaip kažkas užlipa ant mano lovos ir prisiglaudžia. Pamaniau,jog katytė grįžo iš naktinės medžioklės ir,apsivertusi ant kito šono,užmigau. Tik tuomet pradėjau sapnuoti košmarus,kurių turinio nenoriu prisiminti. Tyloje išgirdau ramų šnabždesį. Tas balsas lyg skaitydamas mano mintis prisistatė. Ir aš buvau apstulbusi. Juk tai-Silveris. Pliušinis meškutis įtartinu žvilgsniu. Jis pajudėjo arčiau manęs ir...išdavė didžiausią paslaptį pasaulyje. Tik,deja,negaliu Tau jos išduoti. Tu netiki tuo. Apipyliau jį klausimais,bet jis tik paprašė pabūti kartu,kol užmigsiu. Mat jo misija mane saugoti. Silveris pasakė tai,ką senai žinojau,tik žmonės neleido tuo tikėti. Mat tai kvaila. Tada aš kvailiausia visame pasaulyje! Ryte pabudau kitu žmogumi,nes jis buvo tikras. Tiki manimi?


Labai viskas pabodo. Gal tas varginantis karštis,o gal nerami siela neleidžia atsipalaiduot.. Tie principai ir bėgimas,kaltės vertimas ir pokalbiai per petį jau taip atsibodo... Atsigaukit,žmogeliai,nuo viso to! Intrigų ir pykčių sočiai meksikietiškuose serialuose,nebūtina praktikuotis čia. Nors ką aš kalbu.. Tarp kitko,galit pasidžiaugti manimi,kad nebesikišu į kitų sumautus gyvenimus. Kodėl? Nes Jūs liepiat man būt tokiai,kaip visi,ar ne? Puiku. Tik nekiškit man savo nesąmonių,tikiu,kuo noriu. Šiaip daugiau kaip ir viskas puiku,jei kam įdomu. Norėčiau paplepėt su kuo,tik šiuo metu tai man per didelė prabanga. Nieko nepadarysi,tai juk tik aš.