.

Na ką,jau pavasaris! Teliko išlaukti 19 dienų ir bus... Bus... Mano diena! Mano ir (atsiprašau,jei nepagarbiai) Lenino. Žavu :) Laikas bėga lyg pakvaišęs ir nespėju susigaudyti,kas dedasi. Tik tie veikiantys instinktai išduoda realią padėtį. Ta prasme kuris metų laikas,kiek man metų ir kas aš esu. O tai paprasta: pavasarį ir rudenį labai traukia morciauti,o žiemą/vasarą nerandu laiko tam. Rimtai. Vasarą galiu sau leisti susi*ist koją,nusivesti maudytis sportišką savo pirmąjį vaikiną (nors ne,jis jau buvo antras),kuris nemoka plaukti ir su G po Eglės maudynių basomis einant per lietų atrodyti,kaip po gero sekso. Šlapios ir žiauriai seksi :DD Žiemą čiuožinėjimas nuo kalniuko su netradicinėmis pripučiamomis rogėmis,panašiomis į valtį ar šiaip dykinėjimas namuose. Laukiu nesulaukiu vasaros... Nes tik tada beveik jaučiuosi graži :)

Kažkaip išseko gražios idėjos. Tikriausiai nes baigėsi šokoladiniai zuikučiai :s Gosh,tikriausiai jų daugiau suvalgiau nei pati sveriu. Vargšeliai pūkuotūūkai. Labai norėčiau grįžti į senus laikus,kai kieme praleisdavau didžiąją dalį paros,valandų valandas plepėdavom balkone ir gyvenau 'danguje'. Ech...pasiilgau dangaus. Kai žmones,automobilius ir visą miestą matai lyg didžiulį skruzdėlyną,suvoki,kad esi aukščiau visų. Na ne,nepasikeli (o gal?),o pasitiki savimi. Ta prasme-gali viską. Iš ten matosi viskas: žmonių džiaugsmas,skausmas,baimės,laimės,susirūpinimas ir t.t. Ar gali patikėti,kad ten pamilau? Viskas prasidėjo ir tebesitęsia,tik visa persikėlė į mano širdį ir sporto salę. Juk žinai,ką myliu..

Norėčiau grįžti į save. Nes jau senai pamečiau kelią. Kažkada prašei,kad prie Tavęs būčiau savimi. Tuomet nusijuokiau,o Tu supykai. Ne,ne dėl to,kad nepasitikiu. Tik neprisimenu,kas esu. Aš numiriau ir nepalaidojau. Nubausi? Nereikia. Pati save nubaudžiu kasdien vis kitaip.

Mes niekad nenustosim tyliai mylėti tų,kuriuos kažkada mylėjome garsiai...