Vakarykštė diena priminė,kad esu NIEKAS. Visiškai NIEKAS. NIEKAS. NIEKAS! NIEKAS... Ir tai tiesa. Vėl tegebu tik tekalbėti apie save,savo problemas ir nieko gražaus,mielo. Tik labai norėčiau sužinoti vieną dalyką-už ką nusipelniau viso to,kas įvyko vakar. Juk nieko neprašinėju,nesimaišau,nežaidžiu,neaptarinėju,nekomentuoju,nevarau... Tik būnu ir tiek. Tai...Mano egzistavimas trukdo? Man reikia išnykti? Galiu. Nors beprotiškai noriu gyventi. Nors trumpai,bet būti. Tuomet iškyla dilema: kentėti,žemintis ar mesti savo gyvenimą. Abiem atvejais manęs nebebus. Nebus to #8. Ech... Nebegaliu. Nevažiuosiu į Estiją,nors labai noriu paragauti Vanilla Ninja saldainių. Nevažiuosiu,nes nebepakelsiu jos pavydo. Neturiu,kas suprastų,nes sporto pasaulyje draugų nėra.

Tikriausiai vienintelis dalykas,kuris mane guodžia,tai artėjantis gimtadienis. Nežinau,kodėl jo laukiu. Bet man patinka laukimas. Dar džiugina praėjęs morčius. Nebenoriu nieko,tik gulėti pievoje netoli vandens,valgyti ledus ir svajoti,svajoti ir dar kartą svajoti. Nebenoriu į mokyklą,nebenoriu į salę. Noriu pabūti su savimi ir... Gucci.



Ar žinai,kas yra meilė? O neapykanta,aistra,geismas...? Žinai? Tuomet gal gali tai parodyti man? Aš to nežinau. Mane sukūrė krūva mokslininkų,siekusių tobulybės. Įmontavo viską: Protą,skausmą,jutimą,regą,klausą. Gavau žmogaus apvalkalą,tačiau jie pamiršo vieną dalyką-jausmus. Turiu nemirtingą metalinį kūną,daugybę terabaitų atminties,bet nežinau,ką reiškia mylėti. Žinau daug,bet nejaučiu. Regiu,kaip mama myli savo vaikus,kaip vaikinas bučiuoja savo panelę,kaip vyriškis džiaugiasi kątik pražydusiomis pienėmis,bet nesuprantu to. Tiesiog nejaučiu. Mano kūne pilna įvairiausių ginklų,kuriais galėčiau gauti viską,ko tik panorėčiau,bet negaliu gauti jos... Tos visų trokštamos meilės. Perbraukiu rankas per šviežiai pražydusių gėlių pievą ir tejaučiu švelnų kutenimą. Tas vyriškis tuo gyveno. Tad gal tai meilė? Gal meilė yra apsikeitimas seilių liaukų išskyrų? Tai tegali atsakyti žmogus,o ne robotas. Nenoriu žudyti,noriu mylėti. Noriu pasijausti mylimu robotuku,kurio plaukus glostytų mama,mergina ar tiesiog švelnus vasaros vėjas. Bet negaliu... Nes mane sukūrė žudyti.

Kažkam patinka citatos!

Na puiku,manyčiau,visa tai matyti. Tiesiog džiaugiuosi vainikuodama savo laimę plačia šypsena ir džiaugsmo šokio judesiukais. Nejaugi gali būti geriau? Manau,ne. O žinot,kas yra linksmiausia? Tai,kad niekas neklauso,ką sakau. Tiesiog geriau neklausant rėkti savo ir apkaltinti tai,kas viso to neliečia. Geriausia įsivaizduoti. Be argumentų,be realių pavyzdžių. Ech... Kaip Ugnė pasakytų "na ką aš galiu pasakyt".

Būsiu drąsi ir garsiai prabilsiu apie savo charakterį. Nors kinkos dreba,bet prisipažinsiu viešai-esu veidmainė. Bet tuomet,mielas skaitytojau,paklausk savęs,ar Tu toks(tokia) nesi? Jei nemeluodamas (-ama) man ar sau galėsi sau leisti pasakyti,jog ne,tuomet leisiu Tau mesti į mane akmenį. Taip,greitai įsižeidžiu,bet tuomet Tavęs,skaitytojau,paklausiu,o kaip pasijausi,jei brangiausi žmonės tave išduos? Jei sau nerūpi ar tiesiog apsimeti negirdintis aplinkos tai puiku-paprašysiu privačių 'man niekas nerūpi' pamokų. Sutinku,žiauriai gerai moku išvesti iš kantrybės ir tam niekas neišdrįs ginčytis. Kartais (o galbūt visada) būnu blogos nuotaikos,bet už tai stengiuosi atsiprašyti. Na gerai,ne visuomet sakau tą labai svarbų žodį,bet bent jau viduje gailiuosi. Jei esu neteisi.

Arba galiu parašyti paprastą sakinį,kurio visi tikisi-esu tik tuščiagalvė sportininkė,kuri vadovaujasi jėga,grubumu ar nepagarba. Bejausmė marionetė,besivaikanti kamuolį,šlovę ir garbę. Ir man niekas nerūpi,niekad neatsižvelgiu į kitų asmenų poreikius,nes Aš-lyderė. Aš-puikiausia iš puikių. Aš-ir geresnių už mane nėra. Visur pirma ir niekad paskutinė..


Kvatokis,verk,miauk,rūkyk plekšnes, apsimesk negyvu,didžiuokis savimi. Daryk,ką tik nori. Šiandien aš nusilenkiu Tau,nes daugiau man nieko nelieka :)

.

Na ką,jau pavasaris! Teliko išlaukti 19 dienų ir bus... Bus... Mano diena! Mano ir (atsiprašau,jei nepagarbiai) Lenino. Žavu :) Laikas bėga lyg pakvaišęs ir nespėju susigaudyti,kas dedasi. Tik tie veikiantys instinktai išduoda realią padėtį. Ta prasme kuris metų laikas,kiek man metų ir kas aš esu. O tai paprasta: pavasarį ir rudenį labai traukia morciauti,o žiemą/vasarą nerandu laiko tam. Rimtai. Vasarą galiu sau leisti susi*ist koją,nusivesti maudytis sportišką savo pirmąjį vaikiną (nors ne,jis jau buvo antras),kuris nemoka plaukti ir su G po Eglės maudynių basomis einant per lietų atrodyti,kaip po gero sekso. Šlapios ir žiauriai seksi :DD Žiemą čiuožinėjimas nuo kalniuko su netradicinėmis pripučiamomis rogėmis,panašiomis į valtį ar šiaip dykinėjimas namuose. Laukiu nesulaukiu vasaros... Nes tik tada beveik jaučiuosi graži :)

Kažkaip išseko gražios idėjos. Tikriausiai nes baigėsi šokoladiniai zuikučiai :s Gosh,tikriausiai jų daugiau suvalgiau nei pati sveriu. Vargšeliai pūkuotūūkai. Labai norėčiau grįžti į senus laikus,kai kieme praleisdavau didžiąją dalį paros,valandų valandas plepėdavom balkone ir gyvenau 'danguje'. Ech...pasiilgau dangaus. Kai žmones,automobilius ir visą miestą matai lyg didžiulį skruzdėlyną,suvoki,kad esi aukščiau visų. Na ne,nepasikeli (o gal?),o pasitiki savimi. Ta prasme-gali viską. Iš ten matosi viskas: žmonių džiaugsmas,skausmas,baimės,laimės,susirūpinimas ir t.t. Ar gali patikėti,kad ten pamilau? Viskas prasidėjo ir tebesitęsia,tik visa persikėlė į mano širdį ir sporto salę. Juk žinai,ką myliu..

Norėčiau grįžti į save. Nes jau senai pamečiau kelią. Kažkada prašei,kad prie Tavęs būčiau savimi. Tuomet nusijuokiau,o Tu supykai. Ne,ne dėl to,kad nepasitikiu. Tik neprisimenu,kas esu. Aš numiriau ir nepalaidojau. Nubausi? Nereikia. Pati save nubaudžiu kasdien vis kitaip.

Mes niekad nenustosim tyliai mylėti tų,kuriuos kažkada mylėjome garsiai...