Iki Kalėdų liko vos porą dienų. Sužinojus siaubingą diagnozę,per kūną pereina šiurpas. Bijau. Tikriausiai pirmą kartą taip bijau... To,kas neišvengiama. Žinau,laikai mane beprote,bet per daug baisu,kad susirūpinčiau dėl to. Kelio atgal nėra-reikėjo susirūpinti kai kažkas iš aukščiau siuntė ženklus. Bet nebūčiau žmogus,jei neklysčiau.

Jis mirs.

Jei neatsižvelgiant į pirmai parašytas pastraipas,tai viskas kaip ir gerai: mano lokys jau didutis ir meilutis,nesimokau ( ;D),šiandien padovanojau save. :) Sigutė sakė,kad aš panaši į tą meškutį :D Ir taip paėmė juokas išgirdus tokius žodžius iš lietuvių kalbos mokytojos... :D
Vis gi mes esame ne tik plepiausia,bet ir tikriausiai geriausiai meluojanti klasė mokykloje. Šiandien išbuvome vos 3 pamokas,per kurias nesugebėjome tyliai pasėdėti ir susikoncentruoti į mokslus :D Tyliai skambanti Kalėdinė muzika padėjo įsijausti į Kalėdinę 'rolę',ko tikrai trūko.
O mokslai tai čiuju paskutinėj vietoj. Nėra laiko. Niekam jo nebeturiu. Gali pykti už tai,bet,tikriausiai,nepasikeisiu. Ech,kokia aš nevykėlė :D kalbu blog'e apie kažką,ko ir pati nesuprantu. Puiku.

Ką gi jums gražaus papasakoti... Na,geriau kitą kartą,nes dabar turiu lėkti ieškotis aprangos rytdienai. :)

Nelengva,kai žinai,kad negali būti ten,nors tai gali būti paskutinis kartas,kai matai jį. Sunku suvokti...