Šeštadienis. Vienas žingsnis link 'žaliukų kalyklos' ir įtempto tempo. Laukia daugybė kontrolinių ir atsiskaitymų,kuriuos praleidau ale besirgdama. Nervina tie vieši žmonių genocidai,net ir jei ekonominė krizė. Jau geriau mirsiu nuo kulkos,nei farmacininkų paleisto virusiuko,mažinančio pasaulio gyventojų skaičių. Ale ima pavyzdį iš senosios Rusijos ir Vokietijos planų. Žiauru.
Sužinojau diagnozę. Ir nežinau ką daryti. Labai bijau ten važiuoti,bet niekuomet sau neatleisiu,jei nenuvyksiu. Grauš širdį sąžinė. Iš mamos pasakojimų supratau,kad jis pasikeitė. Patapo kaulų rinkiniu,aptrauktu oda. Bijau kam nors pasakoti apie tai. Bijau kalbėti. Galvoti. Domėtis. Vis artėja mirties angelas link mūsų. Jau jaučiu jo šaltas rankas,sutinkančios jį. Namus apėmė panika. Na ne,ne tuos toli. Vietiniams šeimos nariams nerūpi artėjanti tragedija. Tik man ir mamai rūpi kaip sekasi. Jaučiu,kad jau einu į lankas,tad netęsiu.
Artėjau Kalėdos,tačiau jokios Kalėdinės nuotaikos. Ankščiau tokiu metu jau būdavo papuošti namai,skambėdavo Kalėdinė muzika,o dabar... Niūru,jokio sniego už lango,nekvepia atostogomis. Tikriausiai kaltas karantinas. Velniop tai. Velniop viską!
[Protas suvokia,kad nėra nieko amžino,tačiau širdis verkia dėl netekties]
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą