...

Naktis. Tuščią gatvę apšviečia žibintų šviesa. Pilnatis. Aplink namų languose dega šviesos,juda žmonių šešėliai,kuriuos išduoda užtrauktos užuolaidos. Šeimos,draugai... Šiltai drauge guli ant sofų priešais televizorius ir aptarinėja dienos ar savaitės įvykius,poros mėgaująsi artumu ir meile. O aš viena. Viena toje gatvėje. Šalta. Jaučiuosi,lyg pasaulyje būčiau likusi viena,o pasaulis-toji gatvė,pilna kitų laimės. Mąstau kas bus tos gatvės gale: gyvenimas ar... Juk esu viena čia,šitame purviname pasaulyje ir vargu ar manęs kas pasiges. Visokios mintys veržiasi į mano smegenis,bandydamos nuspręsti mano likimą,tačiau nepasiduodu. Nors ką gali padaryti vienas karys žiauriame karo lauke? Vienas,paliktas,visiškai tuščias. Visa,kuo ankščiau tikėjau,dabar teliko praeitimi. Žinau,gimiau nelaiku ir nevietoje,tačiau gyvenimas gundė savo "spalvomis",todėl pasilikau. Visos vertybės subliuško kaip muilo burbulas vėjuotą dieną audroje. Nebeturiu nieko... Nenusipelniau nešalti šaltoje gatvėje viena,esu tik paprasta romantikė,suklyjavusi savo "pliusišką minusą" daugybę kartų. Praradau šeimą,draugus. Visą,kas svarbiausia ir likau pilkoje gatvėje,pilnoje drėgmės ir šiurkštumo,brutualumo. Nebežinau ką reiškia tikėti savimi.

Negaliu verkti,nes nesu žmogus. Ar galima vadinti būtybę,neturinčią šeimos ir draugų,vadinti žmogumi? Klausiu to savęs ir vis gyliau skandinu save į tą nevilties liūną. Pagaliau prieinu tos gatvės galą ir..........