Teatras gydo sielas.

Turiu vieną klausimą: kodėl klysti yra žmogiška? Kodėl žmonės yra linkę daryti klaidas, kurios stipriai veikia kiekvieno iš mūsų gyvenimus? Pastaruoju metu vis klystu ir klystu. Jaučiu, kad klimpstu į klaidų pelkę, o kelio atgal nebėra. Skauda. Bet ne taip, kaip pjaunant dešrą įsipjauti peiliu į pirštą. Skauda nepakeliamai. Drasko į visas puses, o tu nežinai, kas teisinga, o kas tik iliuzija. Visi bado į tave pirštais, kuomet pasirenki vieną ar kitą kelią, kairę ar dešinę. O eiti tiesiai negali, nes reikėtų užsirišti akis ir nematyti gražių dalykų, padarančių gyvenimą gyvu, o ne tuo plastmasiniu su socialine amerikietiška šypsena. Ir lipti per žmonių galvas, kad patektum į šlovės olimpą. Tuomet teliktų užsidėti popierinę karūną ir iš aukšto į visus žiūrėti. Bet mūsų visuomenėje juk tai normalu! Nenormalu yra džiaugtis kiekvienu lietaus lašeliu, nukrentančiu ant tavo skruosto ar rytinės saulės spinduliais, glostančiais tavo baltą veidą. Žmogus tavyje turi mirti! O tada jau nebeskaudės... Paprasta logika - juk negali skaudėti širdies, jei jos neturi :)

Nebežinau, ar dar ilgai galėsiu žaisti tą apsimetinėjimų žaidimą. Vienu metu jis prašo suaugti, o kitu - toliau žaisti. Nes tik Jis gali elgtis kaip vaikas, o ant kaktos sau užsirašyti "suaugęs" ir pykti, kuomet pavadinamas "vaiku". O aš nieko... Manęs pačios gali būti tik 5%. Nes Jam tai nepatinka. Nes Jis nori būti vaiku, kuriuo rūpintųsi Jo antroji mama.Ta, kurią Jis išsirinks. Beprotiška. Nemyli. O sau meluoja. Gal verta visa tai baigti? Bijau... Po vakar labai bijau. Geriau jau smaugs iki pamėlynavimo, bet nepaleis...

Po truputį mirštu. Jėgų resursai baigia išsekti. Viskas banguoja: vieną akimirka esi viršūnėje, kur tau visi ploja, tačiau neprabėgus net minutei atsirandi dar žemiau nei gyvena sliekai ir rangaisi tarp apkalbų mėšlo, pykčių, nepelnytos kaltės. O ką lengviausia teisti, jei ne atviraširdį žmogų? Juk mesti šiukšles miške yra žymiai lengviau nei atidaryti šiukšlių konteinerį. Lengviau matyti kitus, nei save patį.

Gyvybę grąžina tik laikas, praleistas teatre. Teatras gydo žaizdas, padarytas besielių žmonių. Tai - vienintelis vaistas nuo savižudybės, nuo neapgalvotų veiksmų, nuo paties savęs praradimo. Teatre daugiau tikrumo, nei mūsų gyvenimuose. Normalu??

Pamiršk žvaigždes!

Vis greičiau ir greičiau slysta dienos... Žiūrėkit, mes jau nebe žvaigždės! Už kelių akimirkų suprasim, jog mus pamiršo ir tebuvome vienkartiniai stebukleliai. Atsiras nauji, dar geresni ir smagesni už mus, kurie pastaruoju metu savo juoku praskaidrindavo nuotaikas aplinkiniams. Pamiršti. Ar taip jaučiasi aktoriai, kurie nulipa nuo scenos? Tuomet džiaugiuosi, kad esu tik paprasta žvaigždutė, vos vos prašviečianti kosmoso tamsybes. Po truputį mūsų gretos retėja, išeina tie, kurių mums labiausiai trūks. Ne, ne visam, bet širdį suspaudžia, kuomet žinai, jog beliks didžiulis chaosas šeimoje. Tiesa, ar mes vis dar būsime šeima?? Retorika, mielieji, ir nieko daugiau. Tik laikas, visų geriausias retorikos meistras atsakys, kaip visa tai baigsis.

Skaitau tą knygą ir iš tiesų ji veikia - susimąstau apie skyrybas. Pradedu suvokti, kad visus savo tikslus galėsiu įgyvendinti tik tapusi laisva ar radusi naują gyvenimo draugą, kuris rūpintųsi labiau savo mažąja mergaite nei draugu pašlemėku. O jei dar to draugo trumpalaikės lovos draugės pradeda lįsti į mano sielą... Tas pats, kas gauti lenta per veidą. Galbūt per gerai vertinu save, galbūt per aukštai save keliu, bet kvaila, kuomet visiškai nepažįstamas žmogus man aiškina, ką turiu gerbti ir kaip turėčiau elgtis. Pikčiausia tai, kad to paiso tas žmogus, kuris pagal teoriją turėtų būti man svarbiausi. Na ir kaip elgtis, m?

Šią dieną sulaukiau pagyrų iš tų žmonių, kuriuos labai gerbiu. Tiksliau, tuos žmones gerbia labai daug žmonių dėl jų mentaliteto, išsimokslinimo ir užimamos padėties visuomenėje. Juk ne kiekvieną gali pagirti kolegijos katedros vedėja! Po truputį taip laužomi stereotipai apie aukšto kalibro žmones. Ir aš tokia būsiu. Kažkada, kai labai labai norėsiu...

Nuostabus oras pastaruoju metu! Viskas aplink žaliuoja, atgimsta. Pagaliau vasara. Bet ne ta, apie kurią praneša kiekvienas namų kalendorius. Juk dar tik gegužės pradžia. Šiluma jau spėjo prikepinti odą prie kaulų, o tai taip malonu po tokių žiemos šalčių. Ir žaibą vakar mačiau. Ne vieną, o šimtą ir visi virš mūsų! Baisu, ar ne? Tą grėsmingą vaizdą padaro dar baisesniu toji spengianti tyla, kuomet nežinai, kaip arti tavęs iš tiesų žaibuoja. Griaustinio nėra. Tyla - gera byla, tad slepiuosi po stalu ar kur kitur, kur nieko nematyčiau. Ir girdėti nieko nebenoriu. Per daug kalbų, intrigų, melo, o kartais ir skaudžios tiesos, kuomet blogi žmonės stengiasi įlįsti į tavo sielą ir ten badyti smailiausiu peiliu pasauly. Tie žmonės leidžia sau teisti tave už tavo pažiūras, norus ir savigarba, nors patys nė per nago juodymą negali tau prilygti gerumu, tyrumu ar pagarba tiek sau, tiek aplinkiniams. Jie nori stovėti su žvake prie lovos, kad galėtų apkalbėti kažką, taip atitolindami savo žymiai didesnes nuodėmes nuo visuomenės akių. Gudru, ar ne? Yra viena bėda: Esu žvaigždė. Todėl kalbos apie mane vis pasklinda. Tik nežinau, kuo esu tokia ypatinga, kad reikėtų aptarinėti mano gyvenimą. Juk nesu nei graži, nei pinigų turiu daugybę, nei rengiuosi iššaukiančiai ar naudoju makiažą, kurio tiesioginė funkcija jau seniai užmiršta. Esu paprastas žmogus su nepaprasta širdimi. Bet ar tai yra prielaida šiukšlinti tiems, kurie tau būna geri? Kodėl žmonės nekenčia gerų žmonių?

Pagaliau užkopiau labai mažu karjeros laipteliu (bent jau noriu tuo tikėti). Jaučiuosi tokia pakylėta, tokia lengva... Gera ant širdelės, kad pateisinau dėstytojos lūkesčius. Ir pati jaučiuosi gerai dėl to, kad išdrįsau pasisemti naujos patirties. Jei reikėtų dar kartą taip pat sudalyvauti, tikrai nesijaudinčiau. O ir labai linksma buvo po to, kai teko pasivaikščioti Kėdainių senamiesčiu. Nepaprastai gražu. Paglostė mano sielą, atpalaidavo nuo tokios įtampos. Kompanija nepaprastai gera, visgi mes šeima :)

Laiminga savęs pavadinti negalėčiau. Aplink vien skausmas, blogos emocijos, kurias praskaidrina karts nuo karto išlendantys geri dalykas (teatras, juokas, maži katiniukai). Tačiau ar pakanka tiek gero, kad pamirštum siekius supykdyti, apkalbas, bandymus nusižudyti, abejingumą artimam, bejėgiškumą... Juk esu bejėgė, po velnių! Bijau...