Koks sunkus suaugusiųjų pasaulis. Net dabar, sėdint vienai namuose, darosi baisiai vieniša ir baugu, tik neaišku, ko. Norėjau trankiai leisti seną, lietuvišką muziką, bet pritrūko drąsos. Norėjau savo vienišumą nuskandinti taurėje sidro, bet tam taip pat pritrūkau drąsos. Liko tik ilgas vakaras priešais televizorių, ant rankų laikant miegantį mažąjį Džonį. O jis toks baltas, toks geras ir mielas, kai miega. Vos tik pajudinus, išgirstu jo ypatingai garsų murkimą, o retkarčiais ir bejėgišką miauktelėjimą, kuriuo jis prašo jo nepajudinti. Kaskart, kai ji priliečiu, jis sureaguoja į tai ir tada būna taip miela širdžiai... Myliu jį, nes jis myli mane. Nes mus myli Ji, ir mes mylime Ją.

Pastaruoju metu gavau laiko pamąstyti, ar verta būti tokia Ass, kokia tapau šiemet. Ir tenka pripažinti, kad tokia būti mažiau skauda. O kodėl gi neturėtų taip būti? Juk nustojau naudoti ūkišką muiliuką lindimui į užupakalius personoms, kuriuos laikiau draugais, tačiau jiems visiškai nieko nereiškiau. Pagaliau išdrįsau paklausti savęs, kokiu tikslu pastoviai lanksčiausi prieš tas, kurioms darau gėdą. Taip, taip jau buvo, o gal ir yra. Skaudžiausia, kad labai vėlai susiprotėjau atsimerkti. Tiksliau, per vėlai sužinojau, kokias kiaules nešioju užanty. Ech... negerbiu savęs už tai, kad nesugebu matyti tų, kurie verčiau nuleis tave žemiau juodžemio nei pripažins savu.


Ir pabaigai, norėčiau palinkėti visiems šio pasaulio žmonėms gebėjimo džiaugtis vasaros lietumi, kaip tai daro vaikai.