Koks sunkus suaugusiųjų pasaulis. Net dabar, sėdint vienai namuose, darosi baisiai vieniša ir baugu, tik neaišku, ko. Norėjau trankiai leisti seną, lietuvišką muziką, bet pritrūko drąsos. Norėjau savo vienišumą nuskandinti taurėje sidro, bet tam taip pat pritrūkau drąsos. Liko tik ilgas vakaras priešais televizorių, ant rankų laikant miegantį mažąjį Džonį. O jis toks baltas, toks geras ir mielas, kai miega. Vos tik pajudinus, išgirstu jo ypatingai garsų murkimą, o retkarčiais ir bejėgišką miauktelėjimą, kuriuo jis prašo jo nepajudinti. Kaskart, kai ji priliečiu, jis sureaguoja į tai ir tada būna taip miela širdžiai... Myliu jį, nes jis myli mane. Nes mus myli Ji, ir mes mylime Ją.

Pastaruoju metu gavau laiko pamąstyti, ar verta būti tokia Ass, kokia tapau šiemet. Ir tenka pripažinti, kad tokia būti mažiau skauda. O kodėl gi neturėtų taip būti? Juk nustojau naudoti ūkišką muiliuką lindimui į užupakalius personoms, kuriuos laikiau draugais, tačiau jiems visiškai nieko nereiškiau. Pagaliau išdrįsau paklausti savęs, kokiu tikslu pastoviai lanksčiausi prieš tas, kurioms darau gėdą. Taip, taip jau buvo, o gal ir yra. Skaudžiausia, kad labai vėlai susiprotėjau atsimerkti. Tiksliau, per vėlai sužinojau, kokias kiaules nešioju užanty. Ech... negerbiu savęs už tai, kad nesugebu matyti tų, kurie verčiau nuleis tave žemiau juodžemio nei pripažins savu.


Ir pabaigai, norėčiau palinkėti visiems šio pasaulio žmonėms gebėjimo džiaugtis vasaros lietumi, kaip tai daro vaikai.

Pagaliau atostogos! Pagaliau taip ilgai laukta išsvajotoji meilės vasara, šildanti žmonių kaulus po įšalo. Gaila tik, kad ji yra paskutinė, tokia nerūpestinga ir laisva. Tiesą pasakius, nežadu dirbti. Kodėl? Nes turėsiu visą likusį gyvenimą dirbti, o vasara, kai galiu visą dieną mirkti vandeny ir valgyti ledus, liko tik viena. Žinau, jog nieko doro nenuveiksiu, bet bent jau užmojai geri.

Teko šiandien gerai praleisti dieną, bet dar geriau nudegti veidą. Džiugu, kad prisiderinau prie savo raudonų šortų bent jau veido spalva. Vandenukas nuostabus, pokalbiai neįprasti tokiai kompanijai, interesai šiek tiek atsinaujinę, o ir nuotaikos nebuvo pastovios. Išliko nepakitęs tik linksmumas, bent jau man tai buvo linksma. Ech, net nebekreipiu dėmesio į nutrintas kojas ir visą dieną be valgio. O kas man jaunai ir keturis kartus ištekėjusiai????

Savo nenusisekimų nežadu aprašyti, nes numanau, kad kažkas skaitydami tai jaučia malonumą. Žinoma, neverta žmonių teisti už tai, nes juk esame lietuviai, o lietuviams didžiausias džiaugsmas, kai nenusiseka kaimynui ar šiaip kokiam draugui. Galiu pasakyti tik tiek, kad širdelė negali būti ramiai savo vietoje, tiksliau jos gal net ir nebėra. Taip, pridariau klaidų. Ir dar darysiu jų daugiau, nes gyvenimas be klaidų negalimas vadinti gyvenimu. Gražu, kai pasaulis persipina ne tik pastoviais veiksmais, bet ir kažkuo nauju, nesvarbu, ar tai dora, ar tai gražu.

Džiaugiuosi, kad mano veidas dabar galėtų pakeisti raudoną šviesaforo signalą ir kad pagaliau vėl pradėjo pykinti nuo upės vandens kvapo.