Radinys telefone Nr.2

"Vienintelis dalykas,kuris man liko iš gyvenimo,yra prisiminimai. Kas vakarą save kankinu įvairaus tipo atminimais apie matytus vaizdus,padarytas klaidas ar tik dabar apgalvotas detales iki tobulybės,pirmus vaikystės draugus bei tą kiemą,kuriame radau juos. Pamenu ir tą apdainuojamą 'dalyką',kurį patiria visi,tik skirtingo amžiaus. Na taip,kalbu apie pirmąją meilę. Gaila,jos neįmanoma pamiršti,pakeisti,patirti iš naujo. Tai vienas tauriausių bei nekalčiausių dalykų žmogaus gyvenime. Turbūt niekada nepamiršiu to vakaro,kai,priglaudęs mano ranką prie savo skruosto,sakei,kad ji-švelniausia pasaulyje. Kai tą vakarą atsigulę pakalnėje stebėjome pilnatį bei jos atvaizdą vietoje nestovinčioje upėje. Tuomet visos žvaigždės,nukritę rudeniški lapai ir visas pasaulis priklausė mums,nes vėlyvą rudens vakarą jautėm beprotišką karštį,susilietus mudviejų lūpoms. Amžinu liko ir tąkart ištartas 'Myliu',kuriuo tikėsiu iki savo gyvenimo galo. Na ir koks kvailas tas likimas,neleidęs likti laimingai mano širdžiai... Tas nelemtasis išskyrė mus,palikęs didžiulį antspaudą ant mano jausmų. Po to karto negaliu mylėti.. Ir mano atminty liko randas,primenantis tikrą jausmą,kurio pasaulis daugiau niekada nepamatys."