Nuostabus žiemos rytas. Elegantiškai krintančios snaigės man priminė vieną kadaise besimokytų eilėraščių,kurio savininko pavardės,deja,nepamenu. Aplink viskas taip balta,nekalta bei ramu,norisi išbėgti į kiemą ir dūkti,šėlti,smagintis...! Ech..nuostabus tas pasaulis. Nuostabus tik,kai nematai tos tamsios jo pusės,kuri daug didesnė už šviesiąją. Norėdamas (-a) pamatyti grožį,turi prisiminti tas vaikiškas akis,kuriomis žiūrėjai prieš daug daug metų. O tai,mūsų dviveidiškame pasaulyje,nėra labai lengva. Ar aš tai galiu? Žinoma. Tik mane varžo aplinka bei tie gyviai,šliaužiojantys šalia manęs,kurie save drįsta kelti aukščiau manęs ir vadintis "žmonėmis".
Tačiau atsižvelgiant į dabartinį laikotarpį,labai laukiu Kalėdų. Ne dėl to,kad gausiu dovanų (nors tai,iš dalies,kažkiek įeina į laukimą),mane labiau jaudina tų,kaip jie save vadina,šeimos narių veiksmai bei jausmai. Žinau,kad mažai kas nori iš tiesų mane pažinti,jiems beprotiškai reikia mano pasiekimų,asmeninės stiprybės bei nepriklausomybės sužlugdymo. Ir,atrodo,kas norėtų,kad nuo kažko būčiau priklausoma. Bet kažkas to trokšta labiau,nei aš naujų Adidas kedų,trokšta valdyti mano kūną,mintis ir palenkti jas savo pusėn. Ir tada prasideda išnaudojimas.
Ir visgi,kur dingo pasaulio žmonės? Na tie,tikrais jausmais,gyva širdimi ir turintys sielą,kuria gali paliesti gyvenimo grožį? Jie,kaip ir dinozaurai,po truputį tirpsta kartu su "šiltnamio efekto" paveiktais ledynais. Kodėl?? Ar mūsų dar liks? Ar aš tokia stipri,kad nepatapčiau tokia,kaip ir jie? Klausimai,klaustukai,daugybė dilemų,tokių,kaip gyvenimas ar mirtis. Būties klausimas,kankinantis visus,be išimties. Deja,aš dar čia. Deja...
"Šiandien taip elegantiškai sninga,
Sninga žemėn medžių žiedais.
Panašiai mano meilė dingo
Su visais, visais pažadais.
Dar tada, kai pavasaris trankės,
Visom upėm grūdos ledais,
Mirė meilė ant svetimo rankų,
Išvadinta gražiais vardais.
Kažin kam sužaliavo parkai,
Korės mėnesis naktį vėlai -
O ta meilė užtroško iš karto,
Kaip auksinė žuvis po stiklais.
Aš prisiminiau pasakos galą
Iš knygų, skaitytų kadais,
Kaip mergaitė iš baimės pabalo,
Apsimainiusi aukso žiedais.
O dabar elegantiškai sninga,
Sninga parkuos medžių žiedais, -
Tik ta meilė netyčia dingo
Su visais ir visais apžadais."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą