Radinys telefone Nr.2

"Vienintelis dalykas,kuris man liko iš gyvenimo,yra prisiminimai. Kas vakarą save kankinu įvairaus tipo atminimais apie matytus vaizdus,padarytas klaidas ar tik dabar apgalvotas detales iki tobulybės,pirmus vaikystės draugus bei tą kiemą,kuriame radau juos. Pamenu ir tą apdainuojamą 'dalyką',kurį patiria visi,tik skirtingo amžiaus. Na taip,kalbu apie pirmąją meilę. Gaila,jos neįmanoma pamiršti,pakeisti,patirti iš naujo. Tai vienas tauriausių bei nekalčiausių dalykų žmogaus gyvenime. Turbūt niekada nepamiršiu to vakaro,kai,priglaudęs mano ranką prie savo skruosto,sakei,kad ji-švelniausia pasaulyje. Kai tą vakarą atsigulę pakalnėje stebėjome pilnatį bei jos atvaizdą vietoje nestovinčioje upėje. Tuomet visos žvaigždės,nukritę rudeniški lapai ir visas pasaulis priklausė mums,nes vėlyvą rudens vakarą jautėm beprotišką karštį,susilietus mudviejų lūpoms. Amžinu liko ir tąkart ištartas 'Myliu',kuriuo tikėsiu iki savo gyvenimo galo. Na ir koks kvailas tas likimas,neleidęs likti laimingai mano širdžiai... Tas nelemtasis išskyrė mus,palikęs didžiulį antspaudą ant mano jausmų. Po to karto negaliu mylėti.. Ir mano atminty liko randas,primenantis tikrą jausmą,kurio pasaulis daugiau niekada nepamatys."

Radinys telefone Nr.1

"Gyvenimą matau,žinau,kas laukia ateity bei galiu numatyti pasekmes. Matau jausmus,pažįstu skirtingus žmones,kurie veda mane iš proto savo bandos efekto sekimu. Visa tai žinoma,niekas nekito tūkstančius metų,tad ar verta gyventi? Niekas nesimoko iš praeities klaidų,nesuklydę patys dar ir dar kartą. Gal geriau mirti? Tiesiog užmerkus akis rizikuoti pažinti nepažintą ar viską prarasti amžiams. Galbūt sapnuoti... Ir kaip jums skamba amžinas košmaras ar nesibaigianti palaima rojuje? O gal mirus patenkama į baltą,kvadratinį kambarį su vienu langu? Tyla,ir jokios gyvenimiškos muzikos.. Pulsą,ir tą praryja toji tuštuma kosmoso platybėj. Ar tiki manimi? O gal tiki televizinėmis pasakomis apie tris gyvybes? Miegok,ir Tau bus atleista..."

Mylėjau Tave labiau,nei paukštis myli dangų

Nuostabus žiemos rytas. Elegantiškai krintančios snaigės man priminė vieną kadaise besimokytų eilėraščių,kurio savininko pavardės,deja,nepamenu. Aplink viskas taip balta,nekalta bei ramu,norisi išbėgti į kiemą ir dūkti,šėlti,smagintis...! Ech..nuostabus tas pasaulis. Nuostabus tik,kai nematai tos tamsios jo pusės,kuri daug didesnė už šviesiąją. Norėdamas (-a) pamatyti grožį,turi prisiminti tas vaikiškas akis,kuriomis žiūrėjai prieš daug daug metų. O tai,mūsų dviveidiškame pasaulyje,nėra labai lengva. Ar aš tai galiu? Žinoma. Tik mane varžo aplinka bei tie gyviai,šliaužiojantys šalia manęs,kurie save drįsta kelti aukščiau manęs ir vadintis "žmonėmis".

Tačiau atsižvelgiant į dabartinį laikotarpį,labai laukiu Kalėdų. Ne dėl to,kad gausiu dovanų (nors tai,iš dalies,kažkiek įeina į laukimą),mane labiau jaudina tų,kaip jie save vadina,šeimos narių veiksmai bei jausmai. Žinau,kad mažai kas nori iš tiesų mane pažinti,jiems beprotiškai reikia mano pasiekimų,asmeninės stiprybės bei nepriklausomybės sužlugdymo. Ir,atrodo,kas norėtų,kad nuo kažko būčiau priklausoma. Bet kažkas to trokšta labiau,nei aš naujų Adidas kedų,trokšta valdyti mano kūną,mintis ir palenkti jas savo pusėn. Ir tada prasideda išnaudojimas.

Ir visgi,kur dingo pasaulio žmonės? Na tie,tikrais jausmais,gyva širdimi ir turintys sielą,kuria gali paliesti gyvenimo grožį? Jie,kaip ir dinozaurai,po truputį tirpsta kartu su "šiltnamio efekto" paveiktais ledynais. Kodėl?? Ar mūsų dar liks? Ar aš tokia stipri,kad nepatapčiau tokia,kaip ir jie? Klausimai,klaustukai,daugybė dilemų,tokių,kaip gyvenimas ar mirtis. Būties klausimas,kankinantis visus,be išimties. Deja,aš dar čia. Deja...

"Šiandien taip elegantiškai sninga,
Sninga žemėn medžių žiedais.
Panašiai mano meilė dingo
Su visais, visais pažadais.

Dar tada, kai pavasaris trankės,
Visom upėm grūdos ledais,
Mirė meilė ant svetimo rankų,
Išvadinta gražiais vardais.

Kažin kam sužaliavo parkai,
Korės mėnesis naktį vėlai -
O ta meilė užtroško iš karto,
Kaip auksinė žuvis po stiklais.

Aš prisiminiau pasakos galą
Iš knygų, skaitytų kadais,
Kaip mergaitė iš baimės pabalo,
Apsimainiusi aukso žiedais.

O dabar elegantiškai sninga,
Sninga parkuos medžių žiedais, -
Tik ta meilė netyčia dingo
Su visais ir visais apžadais."