Vasaros naktis,šaligatvius apšviečia didžiulis,baltas mėnulis. Beprotiškai karšta. Guliu lovoje ir karštis,išlaisvinęs mano suvaržytą vaizduotę,leidžia įmituoti dykumos vidury apie 12 valandą. Nusiraminusi ir susitaikiusi su vienatve,sudedu savo akių vokus ir pasineriu į tamsą. Tačiau karštis neleidžia jo pamiršti ir išpila mano kūną sūriu skysčiu,kuris šįkart pasirodė negarbingai. Jaučiu,kaip kažkas užlipa ant mano lovos ir prisiglaudžia. Pamaniau,jog katytė grįžo iš naktinės medžioklės ir,apsivertusi ant kito šono,užmigau. Tik tuomet pradėjau sapnuoti košmarus,kurių turinio nenoriu prisiminti. Tyloje išgirdau ramų šnabždesį. Tas balsas lyg skaitydamas mano mintis prisistatė. Ir aš buvau apstulbusi. Juk tai-Silveris. Pliušinis meškutis įtartinu žvilgsniu. Jis pajudėjo arčiau manęs ir...išdavė didžiausią paslaptį pasaulyje. Tik,deja,negaliu Tau jos išduoti. Tu netiki tuo. Apipyliau jį klausimais,bet jis tik paprašė pabūti kartu,kol užmigsiu. Mat jo misija mane saugoti. Silveris pasakė tai,ką senai žinojau,tik žmonės neleido tuo tikėti. Mat tai kvaila. Tada aš kvailiausia visame pasaulyje! Ryte pabudau kitu žmogumi,nes jis buvo tikras. Tiki manimi?


Labai viskas pabodo. Gal tas varginantis karštis,o gal nerami siela neleidžia atsipalaiduot.. Tie principai ir bėgimas,kaltės vertimas ir pokalbiai per petį jau taip atsibodo... Atsigaukit,žmogeliai,nuo viso to! Intrigų ir pykčių sočiai meksikietiškuose serialuose,nebūtina praktikuotis čia. Nors ką aš kalbu.. Tarp kitko,galit pasidžiaugti manimi,kad nebesikišu į kitų sumautus gyvenimus. Kodėl? Nes Jūs liepiat man būt tokiai,kaip visi,ar ne? Puiku. Tik nekiškit man savo nesąmonių,tikiu,kuo noriu. Šiaip daugiau kaip ir viskas puiku,jei kam įdomu. Norėčiau paplepėt su kuo,tik šiuo metu tai man per didelė prabanga. Nieko nepadarysi,tai juk tik aš.

Summer.

Pagaliau po tokios ilgos pertraukos mėgaujuosi tikra vasara. Pagaliau jaučiuosi laiminga ir pilnavertė draugų tarpe. Keista,bet viskas visiškai kitaip,nei buvo iki šiol. Turbūt nesigaili to,taip? :) Aš taip pat. Nebegalvoju apie tai,neįžvelgiu tame savo kaltės ir išvis-koks skirtumas :D Gyvenimas eina toliau,net jei kažkas susimovė. Kažkaip neįmanomai keistas pasidarė mano gyvenimėlis. Atrodo,jau tokia didelė,atseit beveik suaugus,bet,vat,elgiuosi ne visiškai pagal skaitinį amžių. Ir džiaugiuosi dėl to,pagaliau šypsena puošia mano negražų veidą,kuri kompensuoja nusvilusius nuo party time. Gaila,bet sprogo kamuolys. Ne bet koks,rožinis. Tačiau net ir jis išnyko linksmai,net nejaučiau nuoskaudos dėl veterano netekties. O jis buvo mielas.↲Manau,pakanka apie visą tai. Manau,nieks nesupras,ką norėjau pasakyti. Manau,niekas neskaito,ką rašau. Manau,jei ką,visuomet rasiu laiko pokalbiams. Nes aš esu. O tavęs nėra. Jau nebėra. Tik beprotiškai įdomu,ką Tau reiškiu. Įdomu,kas dabar rodo savus principus. Ir išdrįsk sau pripažinti,kad neesi tokia ideali,nes Tu tokia pati,kaip ir aš-dviveidė. Susimąstyk!