Iki Kalėdų liko vos porą dienų. Sužinojus siaubingą diagnozę,per kūną pereina šiurpas. Bijau. Tikriausiai pirmą kartą taip bijau... To,kas neišvengiama. Žinau,laikai mane beprote,bet per daug baisu,kad susirūpinčiau dėl to. Kelio atgal nėra-reikėjo susirūpinti kai kažkas iš aukščiau siuntė ženklus. Bet nebūčiau žmogus,jei neklysčiau.

Jis mirs.

Jei neatsižvelgiant į pirmai parašytas pastraipas,tai viskas kaip ir gerai: mano lokys jau didutis ir meilutis,nesimokau ( ;D),šiandien padovanojau save. :) Sigutė sakė,kad aš panaši į tą meškutį :D Ir taip paėmė juokas išgirdus tokius žodžius iš lietuvių kalbos mokytojos... :D
Vis gi mes esame ne tik plepiausia,bet ir tikriausiai geriausiai meluojanti klasė mokykloje. Šiandien išbuvome vos 3 pamokas,per kurias nesugebėjome tyliai pasėdėti ir susikoncentruoti į mokslus :D Tyliai skambanti Kalėdinė muzika padėjo įsijausti į Kalėdinę 'rolę',ko tikrai trūko.
O mokslai tai čiuju paskutinėj vietoj. Nėra laiko. Niekam jo nebeturiu. Gali pykti už tai,bet,tikriausiai,nepasikeisiu. Ech,kokia aš nevykėlė :D kalbu blog'e apie kažką,ko ir pati nesuprantu. Puiku.

Ką gi jums gražaus papasakoti... Na,geriau kitą kartą,nes dabar turiu lėkti ieškotis aprangos rytdienai. :)

Nelengva,kai žinai,kad negali būti ten,nors tai gali būti paskutinis kartas,kai matai jį. Sunku suvokti...

Metam ŽAL šonan. Ten žaidžia Pocius.. :D

Šeštadienis. Vienas žingsnis link 'žaliukų kalyklos' ir įtempto tempo. Laukia daugybė kontrolinių ir atsiskaitymų,kuriuos praleidau ale besirgdama. Nervina tie vieši žmonių genocidai,net ir jei ekonominė krizė. Jau geriau mirsiu nuo kulkos,nei farmacininkų paleisto virusiuko,mažinančio pasaulio gyventojų skaičių. Ale ima pavyzdį iš senosios Rusijos ir Vokietijos planų. Žiauru.

Sužinojau diagnozę. Ir nežinau ką daryti. Labai bijau ten važiuoti,bet niekuomet sau neatleisiu,jei nenuvyksiu. Grauš širdį sąžinė. Iš mamos pasakojimų supratau,kad jis pasikeitė. Patapo kaulų rinkiniu,aptrauktu oda. Bijau kam nors pasakoti apie tai. Bijau kalbėti. Galvoti. Domėtis. Vis artėja mirties angelas link mūsų. Jau jaučiu jo šaltas rankas,sutinkančios jį. Namus apėmė panika. Na ne,ne tuos toli. Vietiniams šeimos nariams nerūpi artėjanti tragedija. Tik man ir mamai rūpi kaip sekasi. Jaučiu,kad jau einu į lankas,tad netęsiu.

Artėjau Kalėdos,tačiau jokios Kalėdinės nuotaikos. Ankščiau tokiu metu jau būdavo papuošti namai,skambėdavo Kalėdinė muzika,o dabar... Niūru,jokio sniego už lango,nekvepia atostogomis. Tikriausiai kaltas karantinas. Velniop tai. Velniop viską!


[Protas suvokia,kad nėra nieko amžino,tačiau širdis verkia dėl netekties]

Papasakot apie mano dieną? O gi galiu vienu žodžiu-PILNATIS,ir viskas tuo pasakyta. Aplink visi pikti,viską daro ne taip,kaip įprasta ar protinga ir tai tikrai labai negerai. Atrodo atsikėlus su puikia nuotaika jos niekas nesugadins,bet tas įvykis treniruotėj... Neturiu žodžių. Dar dabar neatsigavau,nors jau praėjo 12 valandų nuo tos beprotybės. Po to sekė susitikimas su poliklinikos 'sveikaisiais' piliečiais,nesvarbu,kad man net nereikėjo į tą pastatą. Mat susitarė kažkas tokioje saugioje vietoje susitikti su savo drauge. Na nieko,pamaniau,ir stengiausi kentėti sukandusi dantis. Toliau sekė geros dvi valandos sėdėjimo mašinoje ir nieko neveikimo. Na taip,buvo vienas pliusas-stebėjau savo simpatulio streetball'ą. :D Manau žinote kas tai yra. Bet geri dalykai nesitęsia ilgai,tad teko važiuoti iki kažkieno draugytės ir ją vežti pas draugą advokatą. Labai puiku,kai taip nešalta ir taip nesinori miego,o reikia trintis su kažkieno draugytėm tvarkyt nesavų reikalų. Labai puiku,ar ne? :D

Gera žinia ta,kad teko šiek tiek susipažinti su lenkų kultūra. Na ne ta,aprašoma google'i ar knygose,o natūroje. Pribloškė frazė 'eta taky ku*va pany' :D toji moteriškė buvo išbarta vien dėl to,kad paklausė prekės kainos. :D Oj kaip miela. Kol taip neišbarė manęs,pabėgau iš to pastato. Nuvažiavome į prekybos centrą ir į rankas gavome lenkiška lankstinuką su lietuvišku tekstu :D iš pradžių apšalau,bet peisiminusi žinių reportažą apie Lenkijos ekonominę padėtį atšilau ir papildžiau to reportažo medžiagą. (O juk taip nemėgau kiškio ekonomikos pamokų). Išmokau keletą lenkiškų žodelių,pasilinksminau tenai ir grįžome namo. Padariau tokias išvadas,kad lenkų kalba yra rusų-latvių kalbų mišinys,tad jei kiek nors moki-esmę gali suprasti.

Namuose tvyro labai negera nuotaika. Visi tik kalba,galvoja apie mirtį ir jokios kitos išeities. Jokio optimizmo. Baisiausia tai,kad tokios mintys,pokalbiai ir iššaukia nelaimes. Nesvarbu,kad niekuomet nebuvo teisybės tarp manęs ir puskės,bet nesu tuščia kaip toji,vertinu žmogų. Pamenu tą sapną kai jau sapnavau tą laidojimo procesą. Atsikėliau apsiverkusi,o ji juokėsi iš manęs. Dabar sunku prisiminti tai,nes galbūt tai virs realybe. O to ištverti negalėčiau...