Kaip negerai jaučiuosi kai išduoda artimiausias žmogus pasaulyje... Ledinę širdį nebesveikai skauda,atrodo kad ji padalyta pusiau. Niekad nemaniau,kad taip gali atsitikti man. Tikėjau,kad po visų blogų dalykų seks geri ir gražūs,bet klydau... Ech,jau per daug pažinau tą tikrajį gyvenimą,jau suaugau. Neturėjau vaikystės. Ir kas dėl to kaltas? Įdomus klausimas. Koks skirtumas,dėl to nieko nekaltinu,tačiau nebūtina dar labiau mane grūdint... Net nežinau ką man daryt,po truputį patampu emo. Dar betrūko,kad žaločiau save. Gerai,kad yra žmogelių,kurie viską žino ir palaiko :) Eina na... Jei ne gyvenimo tikslas ar keli žmogučiai tikrai nebevaikščiočiau šia žeme :) Neturiu tam tikslo. Pasaulio gi nepakeisiu... Dabar laukiu jos skambučio,o širdis verkia... Vos sulaikau ašaras,kad nepalūžčiau. Gaila,kad turiu būti stipri dėl kitų...