Viena tarp žmonių.

Atėjo noras vis rašyti ir rašyti.. Galbūt pilkas dangus ir krentantys lietaus lašai pastūmėjo link to? O gal suvokimas, kokia tuštybe tapau. Paviršutiniška ir nuspėjama. O gal tokia visuomet buvau? Klausimai, kurie neduoda ramybės, smaugia kiekvieną minutę taip stipriai, kad net sunku įkvėpti. Meluoju sau. Ir tai jau tampa kasdienybe, su kuria greitu metu susisaistysiu ilgam. Tik niekas neklausia, ar to noriu... Niekam neįdomu. Juk lengviau teisti, nei atleisti. Pamiršti, nei suprasti. Geisti, nei mylėti. Kasdien man brangūs žmonės smeigia po kalaviją į mano širdį, o jų ten milijonas! Tiek prisiminimų, gerų akimirkų ir juoko, ašarų ir paguodos. Kur visa tai? Gyveni taip kaip ir kiti, kiekvieną dieną po truputį tampi suaugusia ir pagaliau suvoki, jog nieko nebeturi. Nieko, kas primintų vaikystę, pačią tave. Kad ir kiek bėgčiau - suaugusiųjų pasaulis pasiveja, pagauna už kojos ir traukia į save taip stipriai, jog net nespėju pastebėti, kai mąstau apie gyvenimą kartu su juo. Kodėl niekas negelbėja? Kodėl niekas negirdi?? Esu tarp daugybės žmonių, savų ir nepažįstamų, bet niekas negirdi, kaip šaukiu. Verkiu lietuje. Šypsausi, ir visi tiki tuo. Blogai, mielieji žmonės, nes meluoju. Meluoju pati sau.

Esu blogas žmogus. Iš tiesų niekuomet nemaniau, kad tapsiu tokia, kokių nekenčiau. Palaužta. Pakirptais sparnais. Sulaužyta, sudaužyta, sutrypta. Kaip tik jums geriau. Sunkiausia, kai taip daro žmonės, kuriais tikiu. Kurie man buvo patys geriausi, už kuriuos galėjau kalnus nuversti. Kartais draugystę laužo pinigai, o santykius griauna bandos instinktai. Juk išdaviau save daug daug kartų, tik nežinau kodėl.. Nes bijau pasakyti ne? Nes neturiu jėgų, stiprybės, pačios savęs? Su kiekviena netektimi žūsta dalelė manęs, o tai neatsinaujina taip paprastai, kaip gali atrodyti. Gyveni ir pastebi, kad tie, kuriuos žadėjai laikyti arti savęs, tolsta... Ir nebespėji gaudyti, nes nepaleidžia rankų keli aplinkiniai tironai, siekiantys naudos. Nežinau, kas bus toliau.

Mano sakiniai trumpi, nes to, ką jaučiu, neįmanoma perteikti raštu. Nekenčiu savęs už viską. O juk jau turėjau išaugti iš to amžiaus, ar ne?