Viena tarp žmonių.

Atėjo noras vis rašyti ir rašyti.. Galbūt pilkas dangus ir krentantys lietaus lašai pastūmėjo link to? O gal suvokimas, kokia tuštybe tapau. Paviršutiniška ir nuspėjama. O gal tokia visuomet buvau? Klausimai, kurie neduoda ramybės, smaugia kiekvieną minutę taip stipriai, kad net sunku įkvėpti. Meluoju sau. Ir tai jau tampa kasdienybe, su kuria greitu metu susisaistysiu ilgam. Tik niekas neklausia, ar to noriu... Niekam neįdomu. Juk lengviau teisti, nei atleisti. Pamiršti, nei suprasti. Geisti, nei mylėti. Kasdien man brangūs žmonės smeigia po kalaviją į mano širdį, o jų ten milijonas! Tiek prisiminimų, gerų akimirkų ir juoko, ašarų ir paguodos. Kur visa tai? Gyveni taip kaip ir kiti, kiekvieną dieną po truputį tampi suaugusia ir pagaliau suvoki, jog nieko nebeturi. Nieko, kas primintų vaikystę, pačią tave. Kad ir kiek bėgčiau - suaugusiųjų pasaulis pasiveja, pagauna už kojos ir traukia į save taip stipriai, jog net nespėju pastebėti, kai mąstau apie gyvenimą kartu su juo. Kodėl niekas negelbėja? Kodėl niekas negirdi?? Esu tarp daugybės žmonių, savų ir nepažįstamų, bet niekas negirdi, kaip šaukiu. Verkiu lietuje. Šypsausi, ir visi tiki tuo. Blogai, mielieji žmonės, nes meluoju. Meluoju pati sau.

Esu blogas žmogus. Iš tiesų niekuomet nemaniau, kad tapsiu tokia, kokių nekenčiau. Palaužta. Pakirptais sparnais. Sulaužyta, sudaužyta, sutrypta. Kaip tik jums geriau. Sunkiausia, kai taip daro žmonės, kuriais tikiu. Kurie man buvo patys geriausi, už kuriuos galėjau kalnus nuversti. Kartais draugystę laužo pinigai, o santykius griauna bandos instinktai. Juk išdaviau save daug daug kartų, tik nežinau kodėl.. Nes bijau pasakyti ne? Nes neturiu jėgų, stiprybės, pačios savęs? Su kiekviena netektimi žūsta dalelė manęs, o tai neatsinaujina taip paprastai, kaip gali atrodyti. Gyveni ir pastebi, kad tie, kuriuos žadėjai laikyti arti savęs, tolsta... Ir nebespėji gaudyti, nes nepaleidžia rankų keli aplinkiniai tironai, siekiantys naudos. Nežinau, kas bus toliau.

Mano sakiniai trumpi, nes to, ką jaučiu, neįmanoma perteikti raštu. Nekenčiu savęs už viską. O juk jau turėjau išaugti iš to amžiaus, ar ne?

Prabėgo vasara kaip vakarykštė diena

Šį rytą, kai praplėšiau nuo miego trūkumo sulipusias akis, ant savo kambario lango pamačiau vėjo nublokštą, kiek pageltusį medžio lapelį. Atėjo ruduo. Nelauktas, nepasiilgtas, nemielas. Su šia diena viskas prasidės vėl iš naujo - ratu nuo pradžių iki galo, kuomet vėl vasara išvaduos mūsų nuo įtampos išvargintus kūnus, sielas. Atrodys, jog tai niekuomet nepasibaigs, o kai suskaičiavę dienas suprasime, kad finišo tiesioji jau ranka pasiekiama, visi raudosime ir prašysime laiką atsukti atgal. Laikas bėga taip greitai, kad net nespėjame susivokti, jog mes jau dideli! Mes nebe vaikai, o tikri suaugusieji, kurių kasdieninis hobis - apsimetinėjimas. Ironiška, tačiau akseleratoriaus pedalą laikas atleidžia tik sėdint pačiose nuobodžiausiose vietose, o ypač paskaitose, kurių geriau išvis nebūtų dėl žmonių saugumo ir psichinės sveikatos išsaugojimo. Tiek to. Išgyvensim.

Ši vasara prabėgo kaip praeita diena. Taip paprastai, galbūt net įprastai, kad net nepastebėjau daugiau nei dviejų mėnesių savo gyvenimo. Tik jei paklausčiau savo širdelės, kas nutiko per tą laiką, ji daug papasakotų... Bet nenoriu jos kalbinti, nes per daug skaudu jai būtų tai prisiminti. Visgi po tiek metų tapti mirtinga vien tik dėl kito yra didžiulis smūgis. Tačiau šį kartą ne apie tai. Vasaros pradžioje maniau, jog išgyventi be teatro bus beprotiškai sunku, bet likimas, išgirdęs tokius mano žodžius, skyrė man pakankamai  progų paglostyti sielą. Pradžioje atrodė, kad tos vasaros tiek daug... ji tokia didelė ir šilta! Kad ji bus visus likusius metus, bet... Prie lango prilipęs medžio lapelis paneigė tai. Net dangus rauda prabėgusių karštų dienų.

Apie gerai praleistą laiką primena nuo daužymo į žemę netekęs spalvos krepšinio kamuolys ir ant riešo užspausta apyrankė. Visgi buvo ir gero. Kartais, kai labai labai noriu, užsimerkiu ir užuodžiu jūros kvapą. Prisimenu, kai kelis kartus ji glostė mano nuo saulės įrudusį kūną. Tabu, ir ne kitaip. Nauji žmonės, nauja patirtis, eksperimentai ir apdovanojimai avansu. Viskas susidėjo į tą stebuklingą vasarą, kuri neleido sau verkti. Juk mažai lijo. Svajonės įgyvendinimas, grįžęs pats pačiausias vyras mano gyvenime ir visa kita. O gal vertėtų dėti didžiulį pliusą?

Kad ir kaip bebūtų liūdną, bet viskas baigta. Vėl renkame armiją metus truksiančiam karui su vėjo malūnais. Nes pergalių čia, deja, nebūna. Gali pralošti arba pasitraukti. Bet juk mes jau esame istorijoje! Tai gal vertėtų laimėti? Pabandom, šeima.

Su meile,
Jūsų Žana D'Ark.