Kartais žiūrėdavau Animal Planet kanalą apie laukinių gyvūnų gyvenimą gamtoje. Ten iš arti rodo, kaip vyksta tikrasis gyvenimas šioje planetoje, tik be jokių estetiškų pagražinimų, maskavimo ir kitokio teisybės dangstymo. Realiai tai mes, mąstančios būtybės, gyvename lygiai taip pat žiauriai kaip ir laukiniai gyvūnai. Kas dieną kovojame už būvį. Kas dieną matome, kaip silpnesniesiems stipresni perkanda gerkles, sužeidžia negailestingais liežuvių kirčiais it nagais sudrasko kūną, sielą, viską, ką turi brangaus. Tavo įsitikinimus, tavo jausmus, tavo laisvę. Ir ko tuomet yra verta tavo gyvybė? Nieko.
Dabar žinau, kaip jaučiasi antilopė, draskoma didžiulio liūto, kuriam už nugaros stovi pulkas jo gentainių. Dar dabar jaučiu tas suleistas iltis į mano kaklą, kurios neleidžia deguoniui patekti į plaučius, neleidžia įkvėpti. Laisvė. Dabar žinau jos kainą. Visiškai sukramtyta, išniekinta, sutrypta su raguočių mėšlu. O kam įdomu? Niekam. Nes toks yra suaugusiųjų pasaulis. Kiekvieną sekundę turi gintis, slėpti savo silpnąsias vietas, nes niekas už tave nepastovės. NIEKAS. Tad kam suaugti? Kad gamta lengviau atrinktų silpnuosius?
Jau seniai žinojau, kad man nėra duota gyventi ilgai. Toks likimas, mielieji, ir nieko čia nepakeisi... Kaip sakoma, gerus žmones dievulis greitai pasiima pas save. Tik dar nesupratau savo misijos čia. Bet viskas su laiku. Galbūt suprasiu, kai vėl pradėsiu šypsotis, kai nusijuoksiu nuoširdžiai ir iš visų jėgų. Kai akys spindės džiugesiu ir pasaulyje nebebus skausmo.
Visada Jūsų,
Viktorija.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą