Sudraskė

Kartais žiūrėdavau Animal Planet kanalą apie laukinių gyvūnų gyvenimą gamtoje. Ten iš arti rodo, kaip vyksta tikrasis gyvenimas šioje planetoje, tik be jokių estetiškų pagražinimų, maskavimo ir kitokio teisybės dangstymo. Realiai tai mes, mąstančios būtybės, gyvename lygiai taip pat žiauriai kaip ir laukiniai gyvūnai. Kas dieną kovojame už būvį. Kas dieną matome, kaip silpnesniesiems stipresni perkanda gerkles, sužeidžia negailestingais liežuvių kirčiais it nagais sudrasko kūną, sielą, viską, ką turi brangaus. Tavo įsitikinimus, tavo jausmus, tavo laisvę. Ir ko tuomet yra verta tavo gyvybė? Nieko.

Dabar žinau, kaip jaučiasi antilopė, draskoma didžiulio liūto, kuriam už nugaros stovi pulkas jo gentainių. Dar dabar jaučiu tas suleistas iltis į mano kaklą, kurios neleidžia deguoniui patekti į plaučius, neleidžia įkvėpti. Laisvė. Dabar žinau jos kainą. Visiškai sukramtyta, išniekinta, sutrypta su raguočių mėšlu. O kam įdomu? Niekam. Nes toks yra suaugusiųjų pasaulis. Kiekvieną sekundę turi gintis, slėpti savo silpnąsias vietas, nes niekas už tave nepastovės. NIEKAS. Tad kam suaugti? Kad gamta lengviau atrinktų silpnuosius?

Jau seniai žinojau, kad man nėra duota gyventi ilgai. Toks likimas, mielieji, ir nieko čia nepakeisi... Kaip sakoma, gerus žmones dievulis greitai pasiima pas save. Tik dar nesupratau savo misijos čia. Bet viskas su laiku. Galbūt suprasiu, kai vėl pradėsiu šypsotis, kai nusijuoksiu nuoširdžiai ir iš visų jėgų. Kai akys spindės džiugesiu ir pasaulyje nebebus skausmo.

Visada Jūsų,

Viktorija.

Nesulaukiau lietaus.

Antra diena, o aš vis nesulaukiu lietaus. Antra diena, kuomet pasaulis mato mano liūdesį, nepakeliamą skausmą. Nebegaliu to slėpti savo širdyje, per daug visko vienoje vietoje. Nepamenu, kada paskutinį kartą taip smarkiai verkiau. Taip, kad net visas kūnas virpėjo iš skausmo. Taip kūnas dreba tik tuomet, kai yra beprotiškai šaltą vidury žiemos. Ir negalėjau liautis. Ir dabar negaliu... Antra diena, o mano akys ištinusios nuo ašarų. Meilė. O kas ji per viena, kad išdrįso taip pasielgti su plieniniu žmogeliuku? Palaužta. Sužalota. Pusiau mirusi. Mirtis. Taip, toji nelaukiama būsena, kuri apima visus be išimčių. Meilė ir Mirtis. Pasirodo, jos taip arti viena kitos...

Nepamenu dienos, kada man yra taip skaudėję. Tikrai. Neįmanoma žodžiais nusakyti to skausmo, slegiančio krūtinę. Patyčios. Žeminimas. Melas. Smurtas. Neištikimybė. Viskas viename, ir tu tai supranti tik po laiko, kuomet vis po lašą varva tavęs iš pačios tavęs. Atrodo, turėtų būti daug lengviau, bet nėra. Juk išduodu save. Savo įsitikinimus, požiūrį, vertybes. Nebegalėsiu guosti, nes esu tokia pati, kaip ir visi. Mirtinga.

Kuomet grįžau namo, apsikabinau savo Džonį ir tyliai tyliai verkiau. Žiūrėjau į jo protingas akis, žinodama, kad jis geriausiai jaučia tai, kai dabar nešioju savo širdyje. Jis vienas tegali pajausti tą skausmą, kiekvieną minutę draskantį žmogų iš vidaus. Jis prisiglaudė ir tyliai pradėjo murkti, taip nuramindamas. Kaskart įsitikinu, kad patys baisiausi gyvi padarai Žemėje yra žmonės.

Tai buvo diena, kuomet praradau save. Bent jau dalį savęs. Palikau ten, kur visi žmonės atvažiuoja džiaugtis, ilsėtis, būti su artimaisiais. Mielasis, patikėk manimi, tikrai niekuomet nepamiršiu tos kelionės prie ežerų, kuomet buvai karalius prieš mane ir rikis priešais valdovą. Tik, būk geras, daugiau nemeluok man ir sau, kad myli. Kai myli, tai neskaudini. O jei ir klysti, krenti ant kelių ir prašai atleidimo, matydamas, kad tavo meilė slysta tau iš rankų. Kaip abu matome, tau tai nerūpi. Tai buvo vienas didžiulis melas, trukęs daugiau nei metus.