Niekada nepamiršk gyvenimo

Kartais susimąstau, ar žmogus gali gyventi be to, kas yra dalis jo? Ar tuomet tai išlieka gyvenimo, o gal tampa beprasmiu egzistavimu? Ir tie retoriniai klausimai neduoda ramybės, o už lango spaudžiantis šaltukas dar labiau paaštrina pesimistines mintis. Atrodo, šiuo metu viską turiu, ko galėtų prireikti pragyvenimui, tačiau nesijaučiu laiminga... Ir ta mano laimė slypi mano gyvenimo dalyje, kurį užgožė suaugusiųjų reikalai. Nepamenu, kada paskutinį kartą liečiau krepšinio kamuolį ir žaidžiau krepšinį. Nepamenu, kada paskutinį kartą taip gerai jaučiausi su komanda, kada dūkom ir blevizgojom visiškai be reikalo. Nepamenu, ką reiškia mėlynos rankos ir kakta tekantis sunkaus darbo prakaitas. Šeima sakė, kad esu visiškai pasikeitusi. Realu. Nes aš žmogus gali išlikti savimi, neturėdamas gyvenimo? Meilė ir draugai gali išduoti, o krepšinis - niekada...

Už lango siaučia besikandžiojantis ruduo. Medžiai velniškai niūrūs ir nuogi, o lapai jau senokai sugrėbti į krūvas gerų žmonių, kurias išnešioja vėjavaikis vėjas. Rankas švelniai kandžioja šaltis. Visi kažkokie mielai susiglaudę vaikštinėja gatvėmis. Ir aš viena iš jų. Tik jis nežino, kad neturiu dalies gyvenimo. Juk aktoriais gimstama. Ir žaliaakės tikrai paleistuvės.





P. S. Mamontovo muzika stebuklinga

Primiršau rašytojo duoną. Ir kažkodėl atėjo noras grįžti prie senojo pomėgio karts nuo karto parašinėti internetinėse platybėse. Taigi, grįžau! Galbūt po truputį darosi vis sunkiau rašyti tai, ką diktuoja širdis, nes kasdien gaunu po naują porciją suaugusiųjų pasaulio pamokų. Net lietuvių pamokose (vertėtų sakyti paskaitose) mus moko atsiriboti nuo nuoširdžių jausmų ir viską rašyti moksliniu stiliumi. O tai yra tas pats, kas dailininkui liepti nupiešti paveikslą flomasteriais.

Labai nekantrauju pasigirti apie tai, ką pastarąjį pusmetį patiriu. Visgi drąsiai galiu teigti, jog radau savo Tobuląjį. Pagaliau prisiminiau tą keistai malonų jausmą, kurį paskutinį kartą jaučiau, kai buvau vaikas. Kai žiūri į priešais tave esantį žmogų ir net drebi, kaip nori prisiglausti prie jo tvirtos krūtinės. Prieš išleistuves mokėsi šokti valsą, neatsižvelgdamas į tai, kaip nekenčia šokių. Jis vedasi mane į kino teatrus, operetes, keliaujame po šalį, pietaujame, kur tik norime, ir netgi turime pirties dieną savaitgaliais! Per jį teko apsigyventi dvejuose miestuose: Panevėžyje ir Kaune. Jis kaskart vis švelniau pabučiuoja į kaktą, taip varydamas mane iš proto. Mes esame visiškos priešingybės: jis vadovaujasi tik logika, o aš tik širdimi. Mūsų socialiniai sluoksniai priešingi vienas kitams. Kardinaliai skiriasi ir skonis aprangos klausimu. Tačiau bet kokiu atveju labai Jį myliu!

Teoriškai baigėsi mano vaikystė. Visgi atšokau savo išleistuves, nuėjau kruvinus paskutiniojo skambučio kelius, atvasarojau paskutinę vaikišką vasarą taip, kaip niekada ir niekas nėra to daręs, tačiau... Dabar visi į mane žiūri kaip į brandžią ir rimtą asmenybę, kas totaliai prieštarauja realybei. Dabar kasdien tenka mokytis tai, ko GALBŪT prireiks gyvenime, tačiau tas GALBŪT yra toks didelis, kad net nesinori mokytis. Tarp kitko, šiandien teko smarkiai nusileisti ant žemės dėl prasto pažymio, kad ir kaip bebūtų gaila. Tačiau praleidus visus neigiamas emocijas keliančius dalykus, verta paminėti tai, jog priklausau beprotiškai nuostabiai šeimai, kuri padės bet kada ir bet kur. Tikiu tuo!