Paskutinės saulės gyvenimo dienos, kai vis dar gali išsirengti iki marškinėlių ir nesijausti lyg lietuvis Sibire viduržiemy. Girdžiu, kaip Džonis urzgia, kramtydamas šuns kaulą, taip išreikšdamas savo katinišką asmenybę. Juokinga, bet realu. Pavydžiu jam kovingumo ir tos "ružavos" nosytės, kuri suteikia meilumo įspūdį. Ir aš tokią turėčiau, jei nebūčiau iškeitusi pliušo į raumenis. Nusišneku, tačiau šiandien man tai leidžiama.

Vis mąstau ir mąstau, per dienas nieko daugiau neveikdama, ir niekaip nenutariu, ką toliau daryti. Pyktis su pasauliu nenoriu. Paminti draugystės taip pat. Būti batų vietoj savigarba neleidžia. Stoti per vidury? Per daug kainuoja.. Vis kalbu apie žmogiškumą, beprotybę ir draugus, bet niekaip nesugebu susitaikyti, jog nevisi sugeba išlikti (ar bent jau apsimesti) žmonėmis/menininkais/draugais. Skaudu. Atidavus savo pasauly sužinoti, jog jį suvalgė vilkai, kartu su aviuku Biliu... Tik jiems to nepakanka. Juk apetitas vis auga ir auga, o tavo pasaulis toks gražus ir tyras, kad nesinori jo maitinti kitiems. Tačiau besočiai pasiima patys ir vis kramto...trupina...naikina...skanauja. Juk tai- DeLiKaTeSaS!!!!

Turiu vieną bėdą. Nėra tokia didelė, kaip pasaulinė ekonominė krizė bei lietuvių genocidas, bet nemiela man ir kai kuriems asmenims. Sugebu atleisti, bet nepamirštu. Ir daryk, žmogau, ką nori su savimi- prieš traukinį juk nepaeisi...

Laikas nenuvaldomai bėga. Tik tak, Tik tak, kas sekundę nepaliaujamai girdžiu, kartu su savo širdies dūžiais. Jis klausė, ir kas gi daužo man širdelę, o atsakyti negaliu. Juk jis pats žino. Juk tai daug lengviau, nei suprasti Donelaičio hegzametrą. Paprasta. Ironiška, kad žmonės ieško sunkumų elementariausiuose dalykuose. Tik nežinau, kokie klijai sukabins šimtąjį kartą trupinamą širdį. Super momentas jau seniai baigė savo karaliavimo dienas, teliko daug gamtos grožio, homeopatinių vaistų. Ir kodėl gi juos visi taip smerkia???

Pagaliau dauguma mano "draugų" gali pripažinti jau seniai mano paties konstatuotą faktą, jog aš esu ne kas kitas, o kalė. Blogai jaučiuosi dėl gėrio mažėjimo širdyje, dėl noro pasiaukoti. Turbūt Ji mano, kad nuteikinėju prieš Ją Jos drauges, bet tai nėra tiesa. Kad ir kokia "asshole" patapau, tokių dalykų nesiimu. Ir žmonių nesiundau ant kitų, išskyrus vieną atveji. O dėl jo kalti visai kiti žmonės.

Kasdien sulaukiu įvairaus plauko komplimentų. Malonu širdžiai, bet skaudu sielai. Visgi to kaltė yra pilnametystė ir nenuvaldomas laiko bėgimas nuo žmonių. Jis vis bėga lyg sprinteris iš Jamaikos, ir niekas, absoliučiai niekas, negali jo pavyti. Kaskart jis pasiekia pasaulio rekordus, jo niekas nepagauna, neįkinko į savo vadeles. Nors šiandien kažkas ir apeliavo į man jautrią temą.


Iš tiesų, netikiu nei vienu Tavo žodžiu. Žinau, jog prie to Tu prikišai nagus. Žinau ir tai, jog tikrai neprisipažinsi dėl man neaiškių priežasčių. Bet atmink - sudeginau visą, kas buvo tarp mūsų. Dabar esi man tik eilinė persona iš daugybės baltų avių, tik į Tave žiūriu kiek kitokiu žvilgsniu. Tas žvilgsnis išduoda mano pyktį, kurio lūpos niekaip negali išduoti. Gaila..