Tamsu. Labai. Net už lango šviesiau gilios žiemos naktį, nei dabar mano širdyje. Kodėl? Nes turiu žudikės genų. Dažnai žmonės sako, kad esu pasikėlusi, ir dar savimeilė, ir dar visokia kitokia, bet niekas nepagalvoja, kad dėl tokių mano charakterio bruožų, o gal ir ydų, nesu vien tik aš kalta. Niekas nepagalvoja, iš kokių žmonių esu sudėta, kieno kraujas teka mano gyslomis. Ir iš tiesų, tai visiškai niekam nerūpi. Kodėl?? Nes visada lengviau teisti, nei gilintis, aiškintis, domėtis. Niekam nerūpi, kad gal šiandien tau ant kojos užlipo koks neraliuotas dramblys, avintis nike kėdukus ir dėl to tavo veidą užtemdė tamsus pykčio šešėlis. Ir prižadu, jei bus dar vienas "kodėl?", suvalgysiu tris kilogramus nitratinių braškių.

Kūną užvaldė drebulys, bet ne dėl to, kad būtų šalta, o iš pykčio. Galbūt labiau iš apmaudo, gal iš žinojimo, kad laukia blogiausias. Neramina moteriška nuojauta dėl blogų dalykų, bijau, kad prarasiu žieduką nuo savo kairios rankos pirštuko. Tokia nuojauta, lyg kažkas mane apgaudinėtų, bet niekaip neišrišu pasalos. Deja, tai labai laikina- greit viskas išaiškės. O jau tada, vaikyti, lauk blogiausio..

Kad ir kaip bebūtų keista, bet pasiilgau dienų, kai kvepėjau Juo. Tas kvapas neleidžia jaustis nereikalingai, suteikia saugumo pojūtį ir visa kitą, ką jis gali duoti. Žinau, per daug tikiuosi iš Jo, tačiau jau geriau, nei idealizuoti tą, kuris siekė tik lovos reikalų. Gaila man savęs, po truputį įsimyliu, nors to pasekmės aiškios.


Ech... Koks vis dėl to gyvenimas, kai tau septyniolika... :)