Turiu nedaug laiko, miegojau tik keletą valandų per dvi paras. Taigi, širdy spaudžia skausmas, dilema, kuri idiotiškai atrodo tokioje situacijoje. Ir kaip pasielgti niekada savo ašarų nerodančiai kalei - paleisti savo sūrų akių skystį lauk ar išbalusiu apvaliu veidu, nekeitus išraiškos, žiūrėti tolyn, aukštai pakėlus galvą? Dilemiška. Žinau, kad teks kovoti, teks įrodinėti savo tiesas visam pasauliui, teks tapti tikra liūte! Bet vardan ko... Principų? O gal teks nuleisti savo gaurais apaugusią galvą prieš tą carienę, kurios dėka tenka rinkti į tokį renginuką? Bet jei ir taip nutiks, ar aš liksiu savimi? O gal kibti į atlapus ir išdaužyti visiems skruostus teisybės rykšte? Žinau, ne man teisti, bet negaliu širdy nešiotis neapykantos...

Prarovė stogą. Kartą, prieš kokius ketverius metus, jau sapnavau tą "šventę". Viskas buvo baisiai tikroviškai, lyg ištraukta iš praeities ar ateities... Tuomet aplinkiniai juokėsi iš manęs, nes atsikėlus mano skruostais riedėjo ašaros. Galbūt tai buvo ženklas, pranešantis apie laukiančią nelaimę? Jei ir tai būtų tiesa, tai kodėl tuomet aš?? Tas išgyvenimas man nepatiko. Ten buvo šalta, prisiminimai neleido atsistoti nuo grubaus grindinio, o ten buvę žmonės keistai žiūrėjo į mane, tokią silpną, klūpančią ant grindų, ir apkalbinėjo. Bet man tai nerūpėjo. Kai pramerkiau akis, basomis kojomis nubėgau patikrinti, ar tai iš tiesų buvo sapnas ir tai išties tebuvo jis. Mano vaizduotės vaisius, mano naktinis filmas. Bet ką dabar daryti? Ką daryti, kai negaliu bėgti patikrinti, ar tikrai nesapnuoju? Ar tikrai neteks klūpoti ant grūbaus grindinio ir jausti baisų šaltį širdyje? Prašau, pažadinkite mane iš Liutargo miego. Prašau...


"Aš Tau atleidžiu viską. Atleidžiu tai, kad nemokėjai mylėti manęs. Atleidžiu, kad kartais buvai neteisus ir dėl to teko atsakyti man. Atleidžiu, jog norėjai mane padaryti tokią pat, kaip ir Tu. Atleidžiu ir prižadu, daugiau to pykčio nesinešiosiu širdyje. Juk nebuvo viskas taip blogai. Juk išmokei mane sunkiu darbu užsidirbti pirmus savo centus, išmokei neskirstyti darbų į gerus ir gėdingus, išmokei kovoti už save, net kai aplinkui esi niekam nereikalinga... Vargu, ar kur daugiau būčiau gavusi geresnę gyvenimo mokyklą, nei Tu išmokei. Tavo dėka tapau tokia, kokia dabar esu, ir niekada netapsiu rožine princese, kaip ji. Net ir po to, kai palikai mane, toliau kovosiu, stengsiuosi į namus nešti garbę ir pripažinimą, netgi žaisiu toliau. Nenoriu atsisveikinti, nes dar susitiksime. Ne šiandien, ne rytoj, bet susitiksime. Prižadu..."

Tamsu. Labai. Net už lango šviesiau gilios žiemos naktį, nei dabar mano širdyje. Kodėl? Nes turiu žudikės genų. Dažnai žmonės sako, kad esu pasikėlusi, ir dar savimeilė, ir dar visokia kitokia, bet niekas nepagalvoja, kad dėl tokių mano charakterio bruožų, o gal ir ydų, nesu vien tik aš kalta. Niekas nepagalvoja, iš kokių žmonių esu sudėta, kieno kraujas teka mano gyslomis. Ir iš tiesų, tai visiškai niekam nerūpi. Kodėl?? Nes visada lengviau teisti, nei gilintis, aiškintis, domėtis. Niekam nerūpi, kad gal šiandien tau ant kojos užlipo koks neraliuotas dramblys, avintis nike kėdukus ir dėl to tavo veidą užtemdė tamsus pykčio šešėlis. Ir prižadu, jei bus dar vienas "kodėl?", suvalgysiu tris kilogramus nitratinių braškių.

Kūną užvaldė drebulys, bet ne dėl to, kad būtų šalta, o iš pykčio. Galbūt labiau iš apmaudo, gal iš žinojimo, kad laukia blogiausias. Neramina moteriška nuojauta dėl blogų dalykų, bijau, kad prarasiu žieduką nuo savo kairios rankos pirštuko. Tokia nuojauta, lyg kažkas mane apgaudinėtų, bet niekaip neišrišu pasalos. Deja, tai labai laikina- greit viskas išaiškės. O jau tada, vaikyti, lauk blogiausio..

Kad ir kaip bebūtų keista, bet pasiilgau dienų, kai kvepėjau Juo. Tas kvapas neleidžia jaustis nereikalingai, suteikia saugumo pojūtį ir visa kitą, ką jis gali duoti. Žinau, per daug tikiuosi iš Jo, tačiau jau geriau, nei idealizuoti tą, kuris siekė tik lovos reikalų. Gaila man savęs, po truputį įsimyliu, nors to pasekmės aiškios.


Ech... Koks vis dėl to gyvenimas, kai tau septyniolika... :)