Kažkada buvai geriausia..Aš tikėjau tavimi,na ir sumauta naivuolė! Išdavei,pamiršai viską,ką nuveikėme kartu ir tiesiog ištrynei mane iš savo gyvenimo. Taip,man skauda. Taip šlykščiai drasko tą raumenį už krūtinkaulių,atrodo,lyg ten tigrai būtų surengę akistatą su vilkais. Skauda,bet ne todėl,kad pasirinkai kitas,o nes per daug savęs atidaviau Tau. Ir tik norėdama būti geresne,padaryti Tave laimingą. Ech...nebetikiu draugyste. Net jei labai mažais žingsneliais stengiesi sugrįžti į mano gyvenimą. Netikiu! Ir atleisk man už tai,nežinau,ką darau. Arba pasąmonės tylūs kuždesiai,deginantys mano kiekvieną logikos užuomazgą,neklysta dėl Tavęs. Viskas,kuo tikėjau,teįgauna didžiulio melo vaizdą. Todėl miriau. Ne vakar,rytoj. Nes neturiu dėl ko gyventi. Nes sunaikinai dalį manęs,kuri priklausė Tau. Nes manęs nėra. Nes kažkada Tu buvai geriausia.