STOP

Lėtas ruduo. Kodėl? Nes nuostabiai sustabdė vasaros vaizdą savyje, leisdamas tuo grožiu vis dar pasidžiaugti, o pats, žengdamas koja už kojos, užima savo poziciją. Visi skuba, o jis lėtai, netgi kankinančiai lėtai, spalvina medžių lapus guašo spalvomis. Ruduo, sakote, liūdnas dėl savo lietingumo ir šaltumo. Rudenį kažkaip ir mirti nėra gėda. Tačiau tai netiesa. Tik visur skubantis žmogus gali nepastebėti, kokias pastangas deda ruduo į tai, kad kiekvieno gyvenimas nusispalvintų įvairiomis šiltomis spalvomis. Ir tik maži vaikai parke renka tas spalvas į savo mažutes rankytes, vis dar neišsižadėję grožio paprastume.

Visi skuba velniai žino kur, o aš lėtai, lyg sulėtintame kine, žygiuoju per gyvenimą. Visgi pristabdė. Uždėjo STOP ženklus kiekvienoje gyvenimo sankryžoje, kad galėčiau apsidairyti į abi puses ir įsitikinti, ar joks traukinys nežada nušluoti nuo žemės ketinimų ir įdėto darbo, pastangų. Ir visgi keistai patraukė traukinių stotys savo istorine bei simboline reikšme. Bet tam nesuteiksiu išskirtinio dėmesio savo įraše, tebūnie šitą filosofiją pasiliksiu sau. Taigi, viskas iš lėto... Niekur neskubu ir net nesinori skubėti. Tik mintys niekaip nepaiso stabdžių - vis nevalingai atsiranda, keičia viena kitą net nespėjus jas dorai apmąstyti ir sunkiai išlenda iš mano galvos. Jau kuris laikas visiškai niekur neskubu. Ir išimčių tam nėra, nesvarbu, ar vėluoju į paskaitą, ar į rimčiausią teismo posėdį. Visa tai įdėjo metalinius stabdžius į mano kūną, kad jei moraliniai apkaustai nesulaikytų, tai bent fiziniai sulaikys. Ir netgi tokioje situacijoje kartais užsimirštu, atsistoju su tikslu kažkur skubėti ir staiga veriantis neapsakomo stiprumo skausmas primena apie greičio apribojimus. Ribojančių gyvenimo ženklų kupinas mano kelias.

Minčių daug, netgi per daug, kad vienu metu jas galėčiau išlieti. Draskau save iš vidaus dėl dalykų, kuriuos turėčiau pamiršti. Bet nepavyksta. Ech, tas nelemtas sentimentalumas...