Dar truputis ir bus jau du mėnesiai. O juk gyvenu (antrąkart) dar taip neilgai... Ir nesvarbu, kad viskas eina tik geryn, be sunkumų mano gyvenimas būtų niekinis. Turbūt teisybę kalbu, Dievuli? Atrodo, atsikelčiau ir nueičiau atlikti įprastinių darbų, bet kažkas tai spėja sustabdyti ir atgal paguldyti į lovą. Tuomet žiūriu pro langą į skubančius žmones ir šiek tiek išsiilgstu to. Neseniai ir aš nebemačiau namų dėl daugybės reikalų. Dabar žmonės ateina ir išeina, o aš lieku čia pat. Lyg grandinėmis prirakinta prie tos vietos, kurią man paskyrė. Atrodo lyg kažkas būtų atėmęs visas jėgas. Ir prapliumpu ašaroti, nes to jau per daug. Vis privalau prisiminti tą skausmą, žmonių žvilgsnius, pačią save, kas, ką ir kaip darė, ką sakė ir kodėl. O tu pabandyk kartą įsipjovęs peiliu į pirštą padaryti tai dar dešimtį kartų, tik jau suvokdamas tai. Skaudu, ar ne? O jiems atrodo, kad jei metalo yra tavyje, tai jau tampi robotu, kuriam yra lygiai tas pats išpyškinti tuos skaudžius sakinius milijoną kartų. Jie mano, kad jei tai teisybė ir visas tas nutikimas nėra bobučių pasakos, galėsiu tai padaryti net nesumirksėjusi. Klausimas taškuotas: ar taip yra sąžininga?
Greitai ateis laikas, kai turėsiu palikti namus. Tremčiai. Visi sako, kad taip man bus geriau, nes na bus geriau ir galėsiu daugiau, nes bus geriau, bet tokiais žodžiais lioviausi tikėti lygiai nuo tada, kai baltašvarkių pažadai "paleisim rytoj" užsitęsė kokią savaitę. Ir tegul man niekas nebando paprieštarauti, kad ne visi jie kišenėse turi po švirkštą. MELAS. Nors esu dėkinga, jog pabėgau iš to balto tunelio. Anksčiau netikėjau tomis kalbomis apie merdėjančių matomus baltus tunelius, mirusius giminaičius ir kitas peripetijas, bet dabar viskas pasikeitė. Kai nusigręži nuo šviesos tunelio gale, pradedi tikėti viskuo, kas yra paslaptinga.
