Tuščia. Šalta. Baisu. Ir tuo gyvenu jau kuris laikas. Ir to niekas nenori pakeisti, nes visiems malonu žudyti jautrią sielą, kurios nesuprasdami, bijo. Pakeisti to ir aš negaliu. Per daug reikalauja stiprybės, kurią jau seniai išbarsčiau, kovodama su gyvuliškais instinktais. Dabar jos beliko tiek, kad vis dar išlaikyčiau galvą nenuleidusi prieš tuos, kurie tik ir laukia pasidavimo. Kurie laiko save Dievais ir leidžia sau bet kokiomis priemonėmis suvaržyti kito žmogaus sielos laisvę. Visa tai atrodo kaip karas, tik atsako nėra. Tad stoju savo kūnu prieš armija apsiginklavusių galvažudžių, visą gyvenimą treniruotų iš savo kelio šalinti kitokius bei geresnius už save. Konkurencija, sakysit. Tai kad nėra su kuo konkuruoti! Argi tas, kuris stengiasi kažką nuveikti yra konkurentas tam, kuris net tingėdamas kvėpuoti stengiasi būti geresniu visais aspektais? Retorika.
Buvau primiršusi, koks geras jausmas yra išlieti savo jausmus raštu. Super. Buvau ant tiek užguita tų bandymų užvaldyti mane, kad net pamiršau, kaip reikia ČIA rašyti. Tad mano kūrybinę laisvę išvaduoja klasikinė muzika. Atitrūksti nuo realybės, pasijunti laisvu žmogumi - be jokių rūpesčių ir problemų. Tik Tu, Muzika ir Saviraiška. Derinys neapsakomas. Prie viso to prisideda ir teatras vakare. Naujas (man) spektaklis paglostys visas sielos gelmes primindamas, kad nesu kažkieno marionetė, o tiesiog kitoks žmogus, nei visi likę. Ir tik neseniai susimąsčiusi pripažinau sau, kad nuo pat gimimo buvau kitokia. Ir kaip gi dar išlikau šitame pūvančiame pasaulyje??
Pripažinsiu, kartą per žingsnį buvau nuo beprotybės. Nuo negrįžtamo proceso, kurio pasekmės priverstų raudoti daugybę žmonių, kaltinančių save ir daužančių kumščiu sau į krūtinę. Būtų buvusi puiki pamoka tiems, kurie jaučia malonumą tyčiodamiesi ir žemindami kitus jaučia malonumą. Visatos Viešpačiai - taip juos vadina. Juk be jų mes, jautrios sielos savininkai, nežinotume, kaip "iš tiesų" reikia gyventi. Juk jie nemato tikrojo savo darbo pasekmių. O gal nenori matyti? Blogį sėja po pasaulį net neatsigręždami atgal, kad pamatytų savo padarytų darbų. Prisiminus tą akimirką akyse susikaupia ašaros... Dieve, juk tos mintys vėl buvo grįžusios... Suvokiu trapią giją tarp gyvybės ir mirties, kuri ir verčia sustoti, nuvyti viską šalin. Nėra drąsos. Ir šis faktas labai ramina mano protą, nes tai telieka mintimis. Gyvenimas ne dėl savęs, o dėl kitų - varomasis gyvybės variklis, kurio nevalia sustabdyti. Meilė gyvenimui... Ir štai, pasirodo pirmieji silpnumo ženklai, tokio pat skonio kaip ir jūra. Kodėl taip atsitinka?
Labai norėčiau, kad pasaulis būtų geresnis. Kad tie, kuriais tikėjau, suprastų, jog nesu Pinokis ir turiu tikrus jausmus. Kad griauti yra šimtą kartų lengviau nei statyti, nes statybos gali ir nebe įvykti. Kad žmonės elgtųsi taip, kaip norėtų, kad su jais elgtųsi kiti. Pradėjau nuo savęs. O Tu?
